Slėpdami nuovargį veiduose ir plačiai šypsodamiesi ankstų penktadienio rytą Vilniaus geležinkelio stoties perone išlipo penktosios „Misija Sibiras“ delegacijos dalyviai. Džiaugsmingais šūksniais juos pasitiko draugai, artimieji, prieš porą savaičių į Sibirą išlydėję žiniasklaidos atstovai.
„Brangu, kad tai, ką darėme, svarbu lietuviams, kad tai, ką darėm, yra pagarba nebegrįžusiems, likusiems amžino poilsio ten, Sibire“, – sakė vienas iš misijos dalyvių Paulius Mieželis.
Dvi savaites plačioje taigoje lietuvaičiai keliavo tvarkydami tremtyje mirusių lietuvių kapavietes, statydami kryžius, gyvai pažindindamiesi su niūriais tautos istorijos momentais.
„Nuostabu, kaip greitai galima pakeisti kraštovaizdį, kuris primena visiškas džiungles, ir paversti jį nuostabiomis kapinėmis“, – sakė P. Mieželis.
Pajuto, ką reiškia tikra taiga
Penktosios ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna susirinkusiems į trumpą spaudos konferenciją Geležinkelio stotyje pasakojo, kad šiemet pavyko sutvarkyti ketverias kapines. „Paaiškėjo, kad delegacijoje yra puikus meistras – Robertas Ožalinskas – tad pastatėme tris kryžius“, – pasakojo jis.
Paskutiniu misijos etapu ir iššūkiu tapo kelionė į taip vadinamąjį 59-ąjį kvartalą, Novaja Lialia rajone, kuriame iš buvusios gyvenvietės ir geležinkelio likę tik žymės. Miškinga ir pelkėta vietove iki lietuvių kapinių misijos dalyviai keliavo 20 kilometrų, tačiau ten užtrukti vietinė teisėsauga leido tik tris paras. Po trijų parų sekinančio darbo vyraujant dideliems karščiams ir trūkstant vandens, delegacijos dalyviai sugrįžo ir išsiprašė leidimo ten praleisti dar vieną dieną.
„Kai čia mūsų jaunimas pasivaikščiojo po aukštą žolę geliami uodų ir neturėdami vandens, jie pamatė, ką reiškia tikra taiga“, – šypsojosi G. Alekna, į Sibirą lydėjęs visas misijas.
Jis pasakojo, kad kiekvieną vakarą ovacijų sulaukdavo vieno iš misijos dalyvių – Norberto – gaminama vakarienė. Pasak G. Aleknos, virėju tapęs vaikinas nusipelnė visos grupės pagyrų. „O aš pats galiu pasakyti, kad tai – viena geriausių grupių. Neturėjau nei vienam grupės nariui jokių priekaištų, net ir mintyse“, – prisipažino misijos vadovas.
Misijos vadovas Gintautas Alekna neturėjo priekaištų nei vienam (R. Kondratjevo / Balsas.lt nuotr.)
Išbandymas 59-ąjame kvartale
„Vienas iš sunkiausių dalykų buvo suprasti, kad civilizacija, patogumai ir tam tikras saugumas – viskas, kas yra čia – ten jo nėra. Ir tai, kad meškos pėdos yra visai netoliese, Lietuvoje atrodo egzotika, o ten būdami žmonės galvoja apie realų pavojų, – pasakojo iš dvi savaites trukusios kelionės grįžusi misijos dalyvė Indrė. – O ir vietinių patarimas neiti į 59-ąjį kvartalą taip pat buvo skirtas ne mus pagąsdinti.“
Apie paskutiniu etapu tapusį kvartalą vietiniai Sibiro gyventojai misijos dalyviams atsiliepė neigiamai. „Sakė: „Mes ten neinam, neikite ir jūs“, – prisiminė mergina. Minėtame kvartale misijos dalyvių laukė išnykęs kaimas, miškai, pelkės, gausus laukinių žvėrių kraštas. „Ten gyvena garsiosios meškos, vilkai, kurių pėdas mes matydavome visą laiką, o mobilus ryšys ten neveikia, tad pasikviesti pagalbos nebūtų kaip netgi ištikus rimtai nelaimei“, – pasakojo misijos dalyvė.
Į šį kvartalą „Misija Sibiras“ dalyviai žengė turėdami menkas geriamo vandens atsargas, mat tikėjosi jo rasti pasiekę reikiamą vietą. Tačiau nukeliavus iki išnykusios gyvenvietės paaiškėjo, kad upelyje, kuris turėjo tapti geriamo vandens šaltiniu, yra tik tirštos juodos arbatos spalvos vanduo. „Teko gamintis filtrą, vandenį filtruoti ir, gerai išvirinus, po truputį gerti“, – prisiminė Indrė.
59-ąjame kvartale kone nelikę pėdsakų, jog kažkada čia gyveno žmonės. Vietoje gyvenvietės – laukymė, o vietoje buvusio geležinkelio – nespėjusi apaugti medžiais proskyna.
Misijos dalyvė Indrė sakė, kad didžiausias išbandymas laukė 59-ąjame kvartale (R. Kondratjevo / Balsas.lt nuotr.)
Pasikeitė nuomonė apie Rusiją
„Mano nuomonė apie Rusiją ir vietinius gyventojus pasikeitė iš esmės. Žinoma, vietinė policija mus stebėjo labai akylai, o vienoje vietoje vos atvykus jau laukė ekipažas, kuris privertė mus vykti į nuovadą, ten tikrino mūsų vizas, pasus, klausė, kas mes ir ko čia atvykome“, – pasakojo mergina
Tuo tarpu vietiniai žmonės misijos dalyvius sutiko labai draugiškai ir stengėsi padėti išspręsti kilusias problemas arba bent prisidėti prie jų sprendimo.
Uodai ir karštis
Misijos dalyvių rytas prasidėdavo septintą valandą. Aštuntą ryte jau laukdavo pusryčiai, o tuomet visi keliaudavo tvarkyti kapinių.
„Į Sibirą mes nukeliavome per patį uodų puolimo įkarštį. Pirmas dvi dienas visi vaikščiojome gerokai patinę ir sugelti, vėliau – tiesiog pripratome. Apsisaugoti nuo uodų nepadeda jokios priemonės, o bandymai dangstyti kūną drabužiais baigiasi vos išlindus saulei“, – šypsojosi prisimindama išbandymus misijos dalyvė.
Mergina sakė, kad nuvykus į Sibirą užklupo karščiai, tačiau nepaisant to, kad dieną temperatūra gali perkopti 30 laipsnių šilumos stulpelį, po nakties lauke – vos keli laipsniai šilumos. „Ir užmiegi su striuke, ir keliesi su striuke. Miegmaišiai čia nepadeda“, – tikino Indrė.
Susitikimas su Sibiro lietuvėmis
Sibire misijos dalyviams teko susipažinti su iš Lietuvos į Rusijos gilumą ištremtomis lietuvėmis. Indrė neslėpė, kad nors sutiktos moterys beveik nesupranta lietuviškai, gimtą šalį jos prisimena su nostalgija, o misijos dalyvius sutiko itin šiltai.
„Susitikimas iš tiesų buvo puikus, tačiau mane nuliūdino lietuvių moterų vaikystės prisiminimai. Dvi iš Lietuvos dar vaikystėje išvežtos moterys prisiminė, kaip Sibire mirus mamai joms buvo palikti auksiniai rubliai, tačiau vietiniai lietuviai mergaites apgavo. Pusmetį jos badavo, o kai iš bado pradėjo tinti, jas pamatė vietinės parduotuvės darbuotoja, pjausčiusi duoną. Ji mergaitėms pasakė, kad ateitų po darbo valandų, nes duos joms trupinių. Taigi dar kurį laiką lietuvaitės maitinosi duonos trupiniais, o po to jos buvo išvežtos į vaikų namus, buvo išskirtos ir labai greitai pamiršo lietuvių kalbą“, – pasakojo Sibiro lietuvių istoriją Indrė.
Kelionė į Sibirą – pirmasis „Misijos Sibiras“ etapas. Visus likusius metus taigoje kapines tvarkę lietuvaičiai keliaus po šalies mokyklas ir dalysis prisiminimais, pasakojimais, taip skatindami pažinti šalies istoriją.
