Pirmadienį „Power Hit Radio“ laidos „Šok į kelnes“, kurią laikinai vedė Rokas Lukošaitis, metu keliautojas pasidalijo, ką jam teko išgyventi.
Kovojo iš visų jėgų
Prisimindamas laiką, kurį jam teko išgyventi laukiant pagalbos, A. Mockus jį įvardijo kaip „pragarą“. Pašnekovas pasakojo, kad siaubingą laukimą ir dienas, praleistas talžomam bangų, atsimins visą gyvenimą.
Nors keliautojas jau yra sėkmingai pasiekęs krantą, gelbėjimo operacija praėjo sklandžiai, vis tik pašnekovas pasakojo, kad yra pagalvojęs apie tai, jog galbūt šiuo metu – jis miręs, o dabar išgyvena tik gerąsias gyvenimo akimirkas iš praeities.
„Toks kontrastas. Atrodo, prieš savaitę tu skendai ir dabar tu jau išgelbėtas, išgyveni tik geras emocijas. Jausmas tikrai nėra geras skęsti, kai žinai, kad bet kada gali viskas pasibaigti.
Turi kovoti, nes supranti, kad jeigu nieko nedarysi, tu tik pagreitinsi savo lemtį ir, aišku, mano situacijoje, aš nežinojau, kad judu tiesiai į [taifūno] epicentrą“, – aiškino jis.
A. Mockus pasakojo, kad tų trijų dienų metu buvo nutrūkęs ryšys, nes nebuvo saulės. Jis negalėjo paskambinti savo komandai, ką įprastai darydavo kas 12 valandų, jis jau kurį laiką nebegavo žinučių.
Pasak jo, jau anksčiau buvo kilę problemų su prietaiso įkrovimu, tačiau jis stengėsi kuo mažiau judinti prietaisą tam, kad šis galėtų bent jau rodyti, kokia kryptimi keliauja „Kuršis“.
„Viskas [buvo] taip chaotiškai, tokia neigiama grandinė susidėjo. Viskas paraleliai ir viskas vis blogiau ir blogiau, ir blogiau.
Na ir va, taip ir gavosi, kad teko gelbėtis. Aš išsiunčiau pagalbos šauksmą, dar buvo viltis, kad praeis vėjas, bus geriau, bet, realiai, praėjo para, o aš vis dar buvau [taifūno] centre. Pasirodo, mane ten į patį centrą buvo įtraukę, į pačią blogiausią vietą, kur jau keičiasi vėjas ir viskas.
Nebesupranti, kas darosi, vėjo greitis buvo 200 km/val., pats to net nežinojau. Diena prieš ką žinojau, kad maksimalus greitis gali siekti iki 58 mazgų. Tad čia, praktiškai, pirmos kategorijos taifūnas būtų, bet viskas kardinaliai pasikeitė per naktį.
Prognozės neturėjau, nieko nežinojau, galvojau penkių, maksimaliai septynių metrų bangos, o pasirodo jau ten buvo 16 metrų bangos. Aišku, nematai tų bangų, tik jauti jų pasekmes“, – pasakojo jis.
Laidos metu A. Mockus taip pat pasakojo, kad 16 metrų bangos nėra galimybės nufotografuoti, pasak jo, netgi 5-7 metrų bangas yra gana sudėtinga įamžinti.
Jis dalijosi patirtimi pasakodamas, kad kaskart darydamas vaizdo įrašus ar fotografuodamas būdavo bangos viršuje arba apačioje, o horizonte nepavyksta įamžinti tokio dydžio bangų didybės.
„Atrodė, kad turėjo būti 58 mazgai, aš net buvau išlipęs į lauką, įvertinau ir galvojau, kad visai įdomiai [atrodo]. Aišku, vėjas pūtė belekoks, nusifilmavau, nusipaveikslavau, atsimenu, net diržais nesisegiau, nes atrodė, kad [nors] vėjas didelis, bet rizikos nebuvo, nes labai saugi valtis, buvo galima įsikibti.
Prisimenu, pasidariau video, jo nesu dar publikavęs, pasidžiaugiau, galvojau, kaip gerai, „Kuršis“ stovi ant vandens, balastas stovi maksimaliai ir, aišku, po kokių šešių valandų, po vidurnakčio, gavosi taip, kad chaotiškai viskas pradėjo keistis“, – atsiminimais dalijosi A. Mockus.
Laikėsi duoto pažado šeimai
Laidos vedėjo paklaustas, kas tuo metu dėjosi jo galvoje, A. Mockus papasakojo apie ne vieną savo mintį. Pasak jo, tada svarbiausia misija tapo išgyvenimas.
A. Mockus akcentavo, kad tuo metu jis aiškiausiai suvokė, kad apatija ar pasidavimas bent akimirkai gali privesti jį prie gyvybės ir mirties klausimo.
„Galvoje sukosi tas pažadas, kad grįšiu, kad viskas bus gerai. Tai, aišku, sunku, tų vartymųsi, persivertimų pilnų buvo kokie 30, ten jau buvo sunku suskaičiuoti, kiek.
Iki tol buvau maksimaliai patyręs 90 laipsnių apsivertimą, tai atrodė ir tai jau, 51 dieną, mane buvo pervertę ir žalos turėjau. Tada įrangos sugadinau, apsėmė nemažai ir atsimenu, kad stresinė diena buvo, o čia jau aš tokių net nebeskaičiavau.
Skaičiavau tik pradžioje, pirmąją parą, gal iki 10, bet paskui nustojau skaičiuoti. Paskui nustojau, nes tikslo nebebuvo skaičiuoti, kai po du-tris kartus banga perverčia. Gal keli kartai tokie buvo, kai tu jau supranti, kad tikra ne vieną kartą [verteisi], nes valtis vis verčiasi ir verčiasi, jautiesi kaip centrifugoje“, – siaubingomis detalėmis dalijosi A. Mockus.
Keliautojas tęsė pasakojimą pridėdamas, jog būdavo taip, kad jo valtį apsemdavo vanduo, tuomet jam tekdavo eiti tvarkytis su kibirais, mėginti apsidėlioti daiktus, tačiau tai – bevaisės pastangos, nes jėgų jau nebuvo daug, o daiktai vis suplaukdavo į vieną pusę.
Vis tik jis prisiminė ir patį blogiausiąjį scenarijų, kuris jam įvyko trečiąją parą. Tuo metu keliautojas suprato, kad eilinis persivertimas gali pasibaigti labai liūdnai.
„Nuo eilinio persivertimo išsiskleidė gelbėjimosi plaustas ir jis užstrigo konkrečiai tarp valties ragų, kaip turėjo būti pagal patį blogiausią scenarijų. Apie tai buvau pagalvojęs, kad jeigu tai nutiktų <...>, būtų labai negerai.
Tada tu nežinai, ar sekančio vertimosi metu prisėmęs plaustas leis valčiai atsistoti, ar ne, bet tikėtina, kad jis jau nebeleis atsistoti, veiks kaip inkaras.
Vienintelis dalykas, kas išgelbėjo, tai, kad trečią parą pradėjo jau šiek tiek slūgti vėjas ir kadangi iš to pačio epicentro buvau išėjęs, nors bangos buvo didelės, persivertimų buvo ir paskutinę parą, bet daugiau pasitaikė iki 90 laipsnių kampo, o pilni [buvo] tik 4.
Vieno iš jų metu man išmušė plaustą. Nežinau, kokiu būdu, bet plaustas pradėjo bandyti išeiti. Dar atsidaręs kabiną bandžiau pjauti virves ir kelias virves nupjoviau, bet jis užsikabino už irklų ir buvo tokia labai nekontroliuojama, labai sunki situacija“, – aiškino A. Mockus.
Pašnekovas pasakojo, kad kai jau prasidėjo gelbėjimo operacija, jam vis virš galvos skraidydavo lėktuvai, jis suprato, kad gelbėtojų laivas jau netoliese.
Nors šis žinojimas šiek tiek palengvino psichologinę įtampą, vis tik A. Mockus suprato, kad sudėtingiausias naktis jis vis tiek turėjo leisti vienas.
„Naktimis tu esi vienas, tave pradeda daužyti, tu vartaisi ir supranti, kad nieko tau negali lėktuvas padėti ir niekas kitas tau negali padėti, nes esi ten, kur laivai neatplaukia, kad ir gelbėjimosi.
Jie nėra savižudžiai, jie laukia momento, kol viskas aprims ir jau bus galima gelbėti tave. Tad ketvirtą parą tai įvyko, iki to laiko reikėjo pačiam išgyventi“, – prisiminė jis.
Išgyveno tikrą košmarą
A. Mockus, kuomet jo paklausė, kas motyvavo judėti pirmyn ir stengtis iš visų jėgų kovoti, prisipažino, kad tai – šeimai duotas pažadas. Jis stengėsi daryti viską, kas tik buvo įmanoma, kad pas juos sugrįžtų.
Keliautojas tikino, kad suprato, jog nieko nesiimant situacija gali komplikuotis, o tuomet kabintis į gyvenimą gali būti dar sunkiau.
„Nebuvau net sąmonės praradęs nors tų traumų, daužymo buvo ir iki šiol dar jaučiu, kad krūtinės srityje yra sunkumas, greičiausiai bus stipriai sumuštas krūtinkaulis, skilęs raktikaulis ar kažkas, nes nuo kaklo vis dar pareina skausmas.
Koja taip pat buvo sužalota. Dabar noriu dėti ją ant žemės, nes reikia vaikščioti su batais, su sandalais, bet automatiškai žaizda prasčiau gija. Kaip bebūtų, vandeny dar prasčiau viskas gija, tad kiekvienas nubrozdinimas, kiekvienas stipresnis įbrėžimas, kai ten išbūni keturias paras kiaurai šlapias, labai sūriame vandenyje, tai nori nenori išsunkia. Galva buvo praskelta.
Tegul kiekvienas pagalvoja, kaip būna, kai įsipjauni į pirštą ir druskos užberi ant žaizdos. Tai galite pabandyti įsivaizduoti, kad keturias paras laikai į druską įkišęs savo žaizdą. Menkiausia žaizda tampa problema, o tų žaizdų, nubrozdinimų tai tikrai pakako ir iki šiol dar gydausi“, – apie traumas dalijosi jis.
A. Mockus pridūrė, kad buvo pagalvojęs ir apie blogiausia. Jis tikino, kad aiškiai suvokė, jog tokia baigtis – visiškai reali.
Pasak jo, bet kurią akimirką jis galėjo mirti, kuomet buvo išsiskleidęs plaustas arba įvykus rimtai traumai, situacija galėjo baigtis liūdnai, tačiau vis vien reikėjo bandyti išgyventi
„Na, tai nereiškia, kad tu neturi kovoti. Turi spirtis, kabintis ir stengtis išlikti gyvas kaip įmanoma ilgiau. Supranti, kad tai yra tavo garantas kažkada dar išvysti šeimą ar išlipti į krantą.
Jeigu tu nekovosi, kaip aš sakau, jau pirmą-antrą parą būsi pasidavęs – liksi. Gal išgelbės, bet klausimas, ką su tavo kūnu bereikės daryti“, – prisipažino jis.
Įvardijo tolimesnius tikslus
Laidos metu A. Mockus taip pat prabilo apie savo artimiausius tikslus. Pasak jo, pirminis planas yra susidėlioti mintis ir leisti įvykiams susidėlioti.
Pasak jo, nors galvoje nėra visiškos sumaišties, tačiau jis supranta, kad išgyvenimas buvo pats didžiausias laimėjimas šioje situacijoje.
Taip pat pašnekovas pridėjo, kad tikslo plaukti darkart per Ramųjį vandenyną ar jūrą jau nebėra. Pasak jo, dabar svarbiausia atsitiesti finansiškai.
„Pradėkime nuo to, kad „Kuršio“ jau nebėra, jis plūduriuoja vienas pats, o ar jis atsiras – čia didelis klausimas. Manau, kad tai būtų lygu stebuklui.
Tiesiog bandau susitaikyti su finansiniais nuostoliais, kurie yra be galo dideli, bet ačiū Lietuvos žmonėms, nes aš dar nepadaręs fundrasing‘o (liet. lėšų rinkimo), bet jie rašo, nori prisidėti, tai šiai dienai jau keliasdešimt tūkstančių yra surinkta.
Bet žinant, kad bendras nuostolis sudarys turbūt ir 150 tūkst., nes viską kartu sudėjus, pažiūrėjus, kiek daiktų netekau, pridėjus vien 120 tūkst. kainavusią valtį su visa įranga, kurią net išgelbėjus reikėtų tvarkyti, tai kainuotų, kainuotų. Radus valtį taip pat kainuotų begales pinigų, kad atstatytum ją iki galo“, – apie dabartines aktualijas pasakojo keliautojas.
Vis tik A. Mockus džiaugėsi, kad nemažai žmonių pirkdami jo atributiką jau prisidėjo prie pagalbos jam. Pasak jo, net ir valtis „Kuršis“ įgavo tam tikrą naują prasmę.
A. Mockus tikino, kad dabar „Kuršis“ – tai kovos su stichija ir išgyvenimo simbolis, kuris tokiu išliks daugelio širdyse.
„Ačiū Lietuvos žmonėms, kurie palaikė, kurie supranta, nebando vaidinti ekspertų ir gilintis, kodėl aš tai darau. Tiesiog žmogiškai supranta, palaiko, kuriems nereikia aiškinti, kokią naudą pasauliui duoda tokie dalykai, kai [plaukiama] nuo Lietuvos iki tolimosios Australijos.
Iš tikrųjų, ne kartą pagalvojau, ar būčiau tiek efekto sulaukęs, jei būčiau sėkmingai finišavęs. Ar ta žinutė „Lithuanian stands together“ būtų taip pasiekusi pasaulio akis. Manau, kad ne. Turbūt į tą nesėkmės istoriją turime žiūrėti kaip į didelę sėkmės istoriją“, – dalijosi jis.
Galiausiai A. Mockus pasakojo, kad ketina grįžti į Lietuvą ir pakviesti žmones į arenas pasiklausyti jo išgyvenimų ir to, kas dar nebuvo pasakyta.
Anot jo, norisi įkvėpti tuos, kurie mano, kad pasaulyje yra neįmanomų dalykų arba bijo save išmėginti naujose srityse.
Kviečiame klausytis „Power Hit Radio“ eteryje pasirodančios laidos „Šok į kelnes“ kiekvieną darbo dieną nuo 07:00 iki 11:00 val..
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
