Tokia situacija aprašyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliktoje Minimalių pajamų sistemos adekvatumo studijoje, kuria siekta įvertinti, kiek esama sistema pagelbėja, kai žmonės stokoja pajamų, kai gimsta vienas ar daugiau vaikų, jei netenkama darbo ar žmogus dėl senatvės arba neįgalumo yra priverstas prašyti šalpos pensijos.
Šią studiją atliko viešoji įstaiga „European Institute of Health and Sustainable Development“, įsteigta socialdemokrato Vytenio Povilo Andriukaičio, Gedimino Černiausko, Romualdo Buivydo ir UAB „Sveikatos ekonomikos centras“.
Seime šią studiją pristato Nacionalinio skurdo organizacijų mažinimo tinklo vadovė Aistė Adomavičienė, ekonomistas Romas Lazutka, taip pat mokslininkai Nerijus Černiauskas ir Laima Okunevičiūtė-Neverauskienė.
Kas gali pretenduoti į socialines pašalpas dabar?
Lietuvoje nepasiturintys gyventojai gali gauti socialinę paramą, į kurią patenka socialinės pašalpos ir kompensacijos už šilumą bei vandenį, bet kompensacijos nemokamos žmonėms tiesiogiai, jos sumažina išlaidas šilumai ir vandeniui.
Socialinę pašalpą galima gauti, jei vienam žmogui tenkančios vidutinės pajamos per mėnesį neviršija 172,7 eurų. Apskaičiuojant vidutines mėnesio pajamas, neįskaitomi vaiko pinigai, taip pat dalis su darbo santykiais susijusių pajamų, nedarbo socialinio draudimo išmokos (priklausomai nuo šeimos sudėties ir vaikų skaičiaus – nuo 20 iki 40 proc.).
Iki 2024 m. balandžio 30 d. galioja nuostata, kad, nustatant teisę į piniginę socialinę paramą, nuosavybės teise turimas turtas nevertinamas.
Pavyzdžiui, jeigu vieniša mama neturi pajamų ir augina 3 vaikus, ji gaus beveik 570 socialinę pašalpą, plius dar prisidės padidinti vaiko pinigai kiekvienam vaikui, mat šeima yra gausi.
Vienišas žmogus, neturintis pajamų, gaus beveik 220 eurų pirmus pusę metų, kitus pusę metų – 188 eurus, o suėjus metams – beveik 173 eurus.
Beje, pradėjus dirbti žmogus irgi kurį laiką gali gauti socialinę pašalpą pirmus tris mėnesius 100 proc, kitus tris mėnesius – 80 proc., o dar pusę metų – 50 proc. Taip padaryta tam, kad žmonės neprarastų motyvacijos įsidarbinti.
Daugybė žmonių nepaprašo pagalbos
Tačiau Lietuvoje socialinės pašalpos vienam asmeniui nesiekia nė minimaliųjų vartojimų poreikių dydžio, o ir pats minimalių vartojimo poreikių dydis ryškiai atsilieka nuo skurdo rizikos ribos, kuri kasmet vis auga.
Pavyzdžiui, kai 2022 m. pirmą ketvirtį vidutinė alga „į rankas“ Lietuvoje sudarė 1087 eurus, minimali alga „į rankas“ – 549 eurus, o vidutinė socialinė pašalpa – 123 eurus.
Gyventojai irgi gana gerai suvokia, kad už tokias sumas neišgyvensi. Reprezentatyvioje gyventojų apklausoje 31 proc. respondentų pasisakė, jog valstybės mokama socialinės paramos išmoka nepasiturinčiam asmeniui bent minimaliems poreikiams patenkinti turėtų siekti 401-500 eurų, 17 proc. svarstė apie 301-400 eurų paramą, dar 15 proc. manė, jog parama turėtų siekti 501-600 eurų. Didesnes sumas vardijo bedarbiai, studentai, specialistai tarnautojai, didmiesčių gyventojai, o mažesnes – vadovai ir smulkūs verslininkai.
Toje pačioje apklausoje 37 proc. žmonių pasisakė, kad šiuo metu socialinės paramos išmokos yra per mažos, 21 proc. sakė, kad jos yra subalansuotos, o 28 proc. – kad per didelės ir neskatina dirbti.
Dažniausiai aukštas pajamas gaunantys žmonės mano, kad socialinės išmokos yra per didelės, o gaunantieji mažas – galvoja, kad išmokos per mažos.
Su kompensacijomis šilumai ir vandeniui Lietuvoje irgi yra bėdų. Pavyzdžiui, duomenys rodo, kad 2021 m. šildytis būsto pakankamai mieste ir kaime neišgalėjo 22,5 proc. šeimų, o kompensacijas gavo 6,49 proc.
Pastebima, kad žmonės itin dažnai nesikreipia net ir šios menkos paramos, nes paprasčiausiai nežino, kad gali kreiptis, arba visos procedūros jiems atrodo pernelyg sudėtingos. Remdamiesi Mykolo Romerio universiteto atliktu tyrimu, mokslininkai mano, kad išmokų nepaėjimo mastas gali sudaryti 49 proc.
Kai kurie kiti žmonės nemoka prašymų pateikti internetu ar neturi kompiuterio – kompiuterinio raštingumo įgūdžių stokoja apie pusę Lietuvos gyventojų, o asmeninio kompiuterio neturėjo apie 20 proc. namų ūkių. Dar kai kurie žmonės nesikreipia paramos, nes dirba nelegaliai, o kiti – mat paprasčiausiai gėda, neįprasta, baisu, kadangi viešumoje gaunantieji pašalpas neretai pavadinami „pašalpiniais“ ar tinginiais.
Mokslininkai patyrinėjo ir kitas šalis, kaip šioms sekasi pagelbėti nepasiturintiems gyventojams. Pavyzdžiui, Airija socialinei apsaugai skiria mažiausią dalį nuo bendrojo vidaus produkto visoje Europos Sąjungoje (2020 m. – 15,7 proc., kai Lietuvoje – 16 proc.), bet tai rodo labai didelį skiriamos paramos taiklumą.
Pagrindinė minimalių pajamų užtikrinimo programa yra papildoma socialinė pašalpa. Tai savaitinė išmoka, skiriama nepasiturintiems žmonėms, bet jos negali gauti daugiau nei 30 valandų per savaitę dirbantys žmonės, taip pat dieniniame skyriuje besimokantys studentai. Maksimalus paramos dydis praėjusiais metais sudarė 206 eurus per savaitę vienam asmeniui, bet dar pridedama už vaikus ir panašiai, todėl du suaugusieji ir du vaikai iki 12 metų. per savaitę pernai galėjo gauti 426 eurus. Per mėnesį tai sudaro 1704 eurus šeimai.
Airijoje taip pat yra daugybė įvairių išmokų, kurioms gauti nereikia būti mokėjus įmokų ir kurios naudojamos dažniau nei jau paminėta papildoma socialinė pašalpa. Tarp tokių išmokų yra darbo ieškančiojo pašalpa, neįgalumo pašalpa, pensija akliesiems, pašalpos vienišiems tėvams su vaikais, pašalpos mažų pajamų ūkininkams, našlių pašalpos. Maksimali suma vienam asmeniui yra 208 eurai per savaitę.
Valstybė nepasiturinčius gyventojus Airijoje remia ir per paramą būsto išlaikymui bei šildymui, padedama apmokėti už elektrą dujas. Bet Airijos sistema tokia efektyvi, kad 2020 m. kiekvienas socialinės apsaugos išlaidų procentinis punktas, lyginant su bendruoju vidaus produktu, skurdą Airijoje sumažino 1,03 procentinio punkto, o Lietuvoje – 0,44 procentinio punkto. Tai rodo, kad tokia pat išlaidų dalis skurdą Airijoje sumažina efektyviau.
Įvertindami visą situacija mokslininkai pasiūlė Lietuvoje nustatyti, kad teisė į socialinę pašalpą žmogui ar šeimai priklausytų, jeigu pajamos per mėnesį vienam asmeniu neviršija 1 minimalių vartojimo poreikio dydžio. Tai reiškia, yra mažesnės nei 354 eurai, neįskaičiuojant vaiko pinigų ir neįskaičiuojant 20–40 proc. darbo pajamų. Šiuo metu į paramą galima pretenduoti, jei pajamos vienam asmeniui pagal tuos pačius kriterijus yra žemesnės nei 172,7 eurai. Toks pasiūlymas išplėstų paramos gavėjų ratą.
Mokslininkai taip pat siūlė keisti kai kurias nuostatas, ribojančias teisę į socialines išmokas bei pateikė dvi alternatyvas, kaip socialinės išmokos gali būti derinamos su vaiko pinigais ir papildoma išmoka prie vaiko pinigų.
