.jpg)
Diana Janušaitė
Apie Prisikėlimo aikštės sutvarkymą jau kalbama 17 metų. Visi nori, kad ji teigiamai reprezentuotų Šiaulių miestą, taptų puikia vieta laisvalaikiui praleisti. Tačiau racionalių idėjų, kaip tai įgyvendinti nėra. Tiek miesto valdžia, tiek politikai kratosi bet kokios atsakomybės, sakydami, kad tai architektų rūpestis.
Dar prieš Naujuosius metus Šiaulių pramonininkų asociacijos taryba gražiai kalbėjo, kad architektams suteikus didesnę laisvę pasireikš daugiau aikštės išsivystymo idėjų. Tai kodėl mes jų iki šiol negirdime? Kur tas kardinaliai naujas sprendimas, turintis patenkinti visų poreikius? Anot Šiaulių miesto architekto Vytenio Rudoko, idėjų yra, tik niekas nenori jų išgirsti.
Konkurso sąlygos nelogiškos
„Aš pats pateikiau pasiūlymų žodžiu, bet niekas nereagavo. Vietoj to, kad išklausytų architektų racionalius pasiūlymus, valdžia leido aikštės sutvarkymo konkurso sąlygas surašyti nekompetentingiems žmonėms“, – sako V. Rudokas.
Architekto nuomone, tai ne sąlygos, o geriausiu atveju eilinis universalių, reikšmingų, oficialių žodžių bei frazių rinkinys, įvilktas į tradicinę sąlygų formą.
„Problema ta, kad „viso šito“ užsakovai, organizatoriai ir rengėjai nesupranta, ką jie daro, arba tendencingai kuria prielaidas siekdami realizuoti labai konkrečius tikslus. Tokios konkurso sąlygos nesuponuoja kokybės nei rengiant, nei vertinant sprendinius“, – akcentuoja architektas.
Specialisto teigimu, nenusimato jokių galimybių gauti kokybišką sprendimą. Pesimistinį požiūrį V. Rudokas grindžia kitų miestų skaudžia patirtimi. Juk užtenka prisiminti, kaip buvo vykdomas Kauno Rotušės katedros konkursas. Ten buvo pateikti lygiai tokie patys reikalavimai, kaip ir Šiauliuose. Todėl natūralu, jog mes gausime lygiai tokius pat margus, madingus pasiūlymus, tik įformintus mūsų erdvei.
„Atsižvelgiant į Lietuvos miestų aikščių tvarkymo praktiką ir vertinant konkrečius mūsų miesto „laisvuolių“ pasisakymus viešoje erdvėje, gausime kosmopolitinius pasiūlymus pavogti iš miesto bendruomenės viešąją erdvę, formuojant sklypą ir užstatant didelę dalį aikštės erdvės“, – piktinasi V. Rudokas.
Niekas nenori prisiimti atsakomybės
Detaliojo plano sprendinius anksčiau buvo patvirtinusios net penkios aukščiausio lygio profesionalios Lietuvos tarybos. Todėl architektas nesupranta, kam buvo reikalinga keisti konkurso sąlygas.
„Šiandien profesiniai sprendiniai, galiojantys 20 metų, yra įvardijami kaip visiška seniena. Valdininkų logika – viską, kas sena, reikia griauti. Tuomet gal ir pusę miesto pastatų sugriaukime?“ – ironizuoja architektas. V. Rudokas sako, kad nėra nusiteikęs prieš naujoves, tačiau anot jo, formuojant urbanistinius sprendinius, reikia pateikti lygiaverčius argumentus, apie tai kalbėti ir diskutuoti.
Pirmiausia būtina įvardyti, kuo netinka šiandien galiojantys sprendiniai, kodėl negalima jų realizuoti, ir tik tuomet priimti logiškus bei racionalius sprendimus. Anot V. Rudoko, negalima išeiti iš profesinio lauko ir galutinį sprendimą leisti priimti bet kam iš gatvės.
Būtent čia labiausiai turėtų pasireikšti Architektų sąjungos Šiaulių skyrius. Tačiau užuot atstovavęs architektų luomui, viešai reiškęs jo nuomonę ir gynęsis taip sunkiai pasiekiamas profesines vertybes, skyrius tyli. „Pas mus architektų sąjungos nėra, yra tik asmenybės, kalbančios Architektų sąjungos vardu. Žinoma, čia mūsų vidaus problema – ką išsirinkome, tą ir turime“, – atsidūsta architektas.
V. Rudoko nuomone, baisiausia, kad už Prisikėlimo aikštės sutvarkymą nėra net paskirto atsakingo asmens. Viskas daroma nekompetentingai kaip sovietmečiu ne dėl galutinio, teisingo rezultato, bet dėl pinigų. „Bijau, kad tai taps eiliniu „pinigų įsisavinimu“, kuriuo bus pasinaudota siekiant labai žemiškų tikslų“, – reziumuoja architektas.
