Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Lietuva yra viena iš žmonių prekybos Europos Sąjungoje tranzito šalių. Kaip žmogui kyla mintis parduoti kitą žmogų? Kodėl draugas parduoda draugą? Šiuos klausimus būsimame filme „Pabėgimas iš Saulės miesto“ ("Escaping Sunshine") kelia danų režisierius ir scenaristas Alanas Andersenas (Allan van O.T. Andersen).
Alaną su Šiauliais sieja glaudus ryšys: jo žmona – šiaulietė, o filmo herojes scenarijaus autorius apgyvendino Šiauliuose.
Nei didmiestis, nei kaimas
Su 33-ejų danu, įsikūrusiu Vilniuje, susitinkame Šiauliuose, priešais Architektų gatvės 18A namą – čia jo mintyse gyvena pagrindinės būsimo filmo herojės.
„Mano žmona jau gyveno kitur, bet vieną dieną pasiūlė atvažiuoti čia. Jau vėliau, kai pradėjau rašyti scenarijų, mano galvoje pagrindinės herojės apsigyveno šio namo trečiame aukšte“, – sako scenaristas.
Alanui pati jaukiausia ir mėgstamiausia vieta Šiauliuose – uošvių sodas, kur galima mėgautis žaluma ir ramybe, aplink bėgiojant sūnui ir dukrai.
„Man patinka ištrūkti iš Vilniaus ir čia ilsėtis. Šiauliai per maži, kad vadintumei didmiesčiu, bet per dideli, kad būtų kaimas,“ – šypsosi Alanas.
Draugystė ir išdavystė
– Esate pasinėręs į filmo kūrybinį procesą. Kuo patraukė prekybos žmonėmis tema?
– Danijos spaudoje yra daug negatyvios informacijos apie Lietuvą. Danijoje jaučiuosi esąs lietuvis, todėl nesmagu išgirsti blogų žinių.
2011 metais, atostogaudamas Danijoje, pirmajame laikraščio puslapyje pamačiau istoriją apie merginą, danų policijos išlaisvintą Kopenhagos rūsyje. Ji buvo verčiama dirbti prostitute.
Iki tol nesidomėjau prostitucija ir prekyba žmonėmis. Pradėjau mąstyti: kaip žmogui gali kilti planas parduoti kitą žmogų? Kas nutinka, kad žmogus jaučiasi daug galingesnis nei kiti?
Danijoje apie minėtą istoriją daug diskutuota, visi ją žinojo. Lietuvoje apie ją niekas nebuvo girdėjęs.
Sužinojau, kad Lietuva yra viena iš svarbiausių žmonių prekybos Europos Sąjungoje tranzito šalių. Pasidomėjau, ką lietuviai žino apie šią problemą. „Viską žinau, mačiau daug filmų, skaičiau straipsnių“, – toks būdavo pirminis atsakymas. Bet neprisimindavo nei filmo, nei straipsnio.
Visiems svarbu, kad to su manimi nenutiko. Bet dažniausiai parduoda geras draugas, šeimos narys, kaimynas – tas, kuriuo pasitiki.
Filmu jaunimui, tėvams norime pasakyti: „Būkite pasirengę, tai vyksta!“
Bendrauju su žmonėmis iš „Carito“, su teisėtvarka: jie niekada neturėjo tiek darbo, kiek dabar. Problema yra didėjanti.
– Kaip rutuliojasi filmo scenarijus?
– Filmas – trileris apie dvi merginas, išvykstančias į šaunų nuotykį užkariauti pasaulio. Dvi geriausios draugės baigė mokyklą, jaučiasi laisvos, kaip paukščiai. Pasaulis – jų rankose.
Merginos susitinka vaikinus, kurie pasiūlo keliauti kartu. Kelionė per Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją nuveda iki Kopenhagos.
Filmo istorija yra labai universali. Tai – filmas apie draugystę ir išdavystę.
Dažnai sulaukiu klausimo: „Dar vienas pasakojimas apie prekybą žmonėmis?!“ Kitas priekaištas, kurį išgirstu: užsienietis režisierius kuria filmą apie Lietuvą.
Žmonės nustebs: Lietuva bus parodyta teigiamai.
Pradėti filmuoti planuojame kitų metų vasarą. Tikiuosi, kad epizodai bus filmuojami ir Šiauliuose. Dabar vyksta aktorių atranka. Baigti filmą planuojame 2015 metais.
Prekė ir pirkėjas
– Ar radote atsakymą, kodėl žmonės prekiauja vieni kitais?
– Labai sunku atsakyti į šį klausimą, bet atsakymo filme ir ieškome.
Filme istorija kuriama remiantis skirtingomis bylomis. Nesiekiu atkurti realybės – tai jau būtų dokumentika. Prekyba žmonėmis nėra vien prostitucija, žmonės parduodami ir dėl kriminalinių nusikaltimų.
– Bet prekiaujant žmonėmis yra ne tik prekė, bet ir pirkėjas?
– Tai – didžiausia problema. Kodėl vyrams reikia demonstruoti tokią jėgą? Manau, kad seksas su prostitute yra galios parodymas.
Norint pakeisti visą procesą, reikia akcentuoti išnaudojimą. Kaip galima parduoti kitą? Arba – kaip galima būti su kažkuo, kas yra parduotas?
Menininkas dar nėra menas
– Kodėl pasirinkote gyventi Lietuvoje?
– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1999 metais. Tuo metu studijavau Olandijoje, kino akademijoje. Laimėjau scenarijų autorių konkursą, o prizas buvo kelionė į Lietuvą. Neturėjau supratimo, kas yra Lietuva.
Atvykau į meno dirbtuves Juodkrantėje. Ten buvau apiplėštas. Pasižadėjau: niekada negrįšiu į Lietuvą.
2006 metais, jau baigęs akademiją, sulaukiau pasiūlymo: mėnesiui nuvykti į Lietuvą ir padirbėti prodiuserių kompanijoje. Svarsčiau: neblogi pinigai, o menininkai daug neuždirba...
Vilniuje man labai patiko. Pasibaigus planuotam laikui, olandų kompanija pakvietė grįžti atgal tęsti darbų. Grįžau, bet ten manęs nebetraukė: didžiulė kompanija, 120 darbuotojų.
Vadovui pasakiau, kad išeinu. Nutariau grįžti į Daniją, bet pamaniau: kodėl neužsukus į Lietuvą?
Lietuvoje sulaukiau pasiūlymo meno dirbtuvėse pabūti lektoriumi. O meno dirbtuvės – Juodkrantėje! Organizatoriai neturėjo nė minties, kad aš ten jau esu buvęs!
Perskaičiau paskaitą ir sutikau merginą, kuri dabar yra mano žmona.
– Ar Lietuva – tinkama šalis menininkams?
– Lietuva puiki vieta menininkams. Sveika ir įkvepianti aplinka. Nors visi dejuoja, kad nėra pinigų. Bet visame pasaulyje skundžiamasi, kad jų trūksta.
Jei nori kažką nuveikti, reikia lėšų. Bet, manau, kiek pinigų begautum, niekada nebus gana. Danijoje dešimt žmonių kaunasi dėl 10 litų, Lietuvoje du žmonės kovoja dėl 2 litų. Išeina tas pats.
Lietuvoje galioja kitokios taisyklės, čia keblesnė ir komplikuotesnė konkurencija. Filmų kūrėjai nesupranta, kad jie yra vieni kitiems reikalingi.
Lietuvoje yra daugybė menininkų. Būti menininku dar nėra menas savaime. Būna, filmų kūrėjų sako: mano filmas nežiūrimas, bet nieko tokio, nes tai – menas. Nesvarbu, kad neparduodami bilietai, nėra grąžos – menas neturi uždirbti pinigų.
Sakyčiau, netinkamas požiūris.
Jei filmas kainuoja krūvą pinigų, o kuri tik sau, geriau jau rašyk knygą. Tam nereikia mokesčių mokėtojų pinigų. Kurdamas filmą, turi būti realistas, galvoti ir apie publiką.
Komercija prieš meną
– Kaip vertinate lietuviškus filmus?
– Man patinka. Menininkai Lietuvoje kritikuoja komercinius filmus. Komercinio filmo atstovai oponuoja: „Ach, jūs, menininkai...“
Reikia suvokti, kad vieniems kitų reikia. Ateityje teks neišvengiamai bendrauti su verslu, nes filmo kūryba – absoliutus verslas.
Pinigai visada komplikuotas reikalas, bet turi būti realistas. Labai sveika tai lietuviams suvokti.
Danijos kino industrija ženkliai didesnė, stipresnė, joje sukasi daug daugiau pinigų. Finansinė situacija Danijoje žmones paverčia pasyviais, Lietuvoje, atvirkščiai, žmonės yra aktyvesni.
