Jeigu draudimas įsivaikinti būtų įsigaliojęs prieš keletą metų, Teksaso koledžo studento gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip.
Aleksandras Didžeimusas (Alexander D'Jamoos), 21 metų Teksaso koledžo studentas, įsitikinęs, kad ir kiti nusipelno to, kad galėtų paprasčiausiai apsiauti jo batus, rašo portale „the Atlantic“ Laisvosios Europos radijo reporteris Richardas Solashas. Tuos batus, kurie pernai pavasarį jam padėjo įkopti į Kilimandžaro kalną - aukščiausią tašką Afrikoje. Tačiau dar prieš šešerius metus, kai jis gyveno vaikų namuose Rusijoje, jis apskritai neturėjo batų: kai žmogus neturi kojų, iš batų maža nauda.
A. Didžeimusas tapo vienu iš Rusijos vaikų su negalia, kuriuos įsivaikino amerikiečių šeimos ir kurie pastaruoju metu vykdo aktyvią kampaniją prieš naująjį įstatymą, draudžiantį JAV piliečiams įsivaikinti Rusijos vaikus. Nors šis įstatymas jau įsigaliojo, A. Didžeimusas tvirtina, kad jis neketina nutraukti kovos su įstatymu, kurį jis pavadino „žmogaus teisių pažeidimu“.
„Šis įstatymas suponuoja, kad vaiko gyvenimas bus blogesnis, jeigu jį įsivaikins amerikiečių šeima, - sako A. Didžeimusas. - Tai labai nacionalistinė politika, ir aš manau, kad tai pats didžiausias nusikaltimas ir didžiulė klaida, kadangi kiekvieno vaiko pamatinė teisė - turėti šeimą, nepriklausomai nuo tautybės. Vaikas vyksta į JAV ne tam, kad taptų amerikiečiu. Jis važiuoja į JAV, kad rastų šeimą. Jeigu vaikui atsiranda galimybė gyventi šeimoje, man atrodo amoralu atimti iš jo šį šansą“.
Įstatymas, draudžiantis amerikiečių šeimoms įsivaikinti Rusijos vaikus, kurį pasirašė prezidentas Vladimiras Putinas gruodžio 28 dieną, pastatė ant kortos tūkstančių žmonių likimus. Tėvai amerikiečiai galutinai prarado šansą įsivaikinti, o virš 700 tūkstančių Rusijos našlaičių prarado galimybę susirasti šeimą. Nuo 1992 metų amerikiečių šeimos įsivaikino 60 tūkstančių našlaičių iš Rusijos, tarp jų - daugybę vaikų su negalia. Pastaraisiais metais amerikiečių šeimos įsivaikino daugiau vaikų iš Rusijos, nei šeimos iš bet kurios kitos šalies.
Akis už akį
Nors įsigaliojęs draudimas formaliai turi apginti Rusijos vaikus nuo prievartos, su kuria jie gali susidurti amerikiečių šeimose, dažniausiai laikoma, kad ši priemonė yra atsakas į JAV įstatymą, įsigaliojusį gruodžio mėnesį. Šis įstatymas numato sankcijas Rusijos valdininkams, susijusiems su teisininko ir kovotojo su korupcija Sergejaus Magnitskio mirtimi. Jis mirė Maskvos kalėjime 2009 metais. Sankcijos numatytos ir kitiems pareigūnams, kurie, kaip manoma, grubiai pažeidinėjo žmogaus teises, tačiau už tai nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kaip nors kitaip nubausti.
Kol įstatymas, draudžiantis įsivaikinti, skubos tvarka buvo svarstomas Rusijos Dūmoje, A. Didžeimusas nusprendė pradėti veikti. Gruodžio 20 dieną jis paskelbė internate peticiją, kuri per savaitę surinko 11 tūkstančių parašų. Gruodžio 26 dieną rusų kilmės Paraolimpinių žaidynių čempionė Tatjana Makfeden (Tatyana McFadden), kurią kažkada įsivaikino amerikiečių šeima, atnešė peticiją į Rusijos ambasadą Vašingtone.
A. Didžeimusas sako, kad jo paties istorija - tai pats geriausias argumentas, kurį jis galėtų pateikti savo kreipimesi į V. Putiną. Jis rašo:
„Visą savo vaikystę aš niekada netikėjau, kad mane pamils šeima. Mano biologiniai tėvai paliko mane gimdymo namuose dėl mano fizinių trūkumų. Maniškiuose vaikų namuose gyveno apie 100 vaikų, ir visi jie buvo su negalia, tėvų palikti. Gyvenimo sąlygos prieglaudoje buvo siaubingos: atšiauriomis žiemomis patalpos buvo nešildomos, vasarą likdavome be vandens, mokymo lygis žemas, trūko sanitarinių patogumų, patogių naudotis, specifinius reikalavimus atitinkančių įrenginių, bet svarbiausia - trūko meilės ir rūpinimosi mumis. Manęs laukė liūdna ateitis suaugusiųjų invalidų namuose“.
Bet A. Didžeimusui pasisekė.
Nauji protezai
2006 metais Nataša Šaginian-Nidem (Natasha Shaginian-Needham), viena iš tarptautinio centro „Laimingos šeimos“ - JAV ir Rusijos nevalstybinės organizacijos, padedančios ribotų galimybių vaikams - steigėjų suko dokumentinį filmą Penzos srities Nižnij Lomovo miesto vaikų namuose, į pietryčius nuo Maskvos. Būtent ten ji sutiko A. Didžeimusą, tuomet dar Aleksandrą Šulčiovą, kuris stūmėsi grindimis ant lentos su ratukais. N.Šaginian-Nidem tarpininkaujant jis susipažino su Michaelo ir Helenos Didžeimus (Michael ir Helene D'Jamoos) šeima iš Dalaso, Teksaso valstijos. Jie sutiko priglobti Aleksandrą, kol šis bus Jungtinėse Valstijose, kur jį turėjo operuoti. Vietinės ligoninės vadovybė sutiko nemokamai atlikti operaciją - amputuoti jo suluošintas kojas ir pakeisti jas protezais.
Kol berniukas buvo Dalase Didžeimus šeima prie jo prisirišo ir nusprendė jį įsivaikinti. Aleksandras prisipažįsta, kad įvaikinimo procesui pagreitinti teko duoti kyšį. Tuomet vaikinukui buvo jau 15 metų, ir jam buvo likę tik metai, kad jį kas nors galėtų įsivaikinti.
Anot A. Didžeimuso, po įvaikinimo jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Jis išmoko slidinėti, gavo stipendiją stoti į Teksaso valstijos universitetą Ostine (Austin) ir tapo organizacijos „Laimingos šeimos“ savanoriu. Birželį jis įkopė į Kilimandžaro kalno viršūnę, kad atkreiptų dėmesį į šios organizacijos darbą.
Dabar, kaip teigia vaikinas, jis nenori, kad jo draugai - vaikai su negalia iš vaikų namų, su kuriais jis ir toliau palaiko ryšį - taptų „politinės demagogijos“ aukomis.
„Labai sunku kovoti su žiniasklaidos kontrole, kuri yra Rusijoje, bet aš nepasiduosiu, - sako jis. - Aš padarysiu viską, ko reikės, viską, ką galėsiu, kad pasipriešinčiau šiam draudimui. Aš nelabai daug rašiau rusiškai Rusijos auditorijai, todėl dabar aš manau, kad, gal būt, verta surinkti mano užrašus ir kitų Jungtinėse Valstijose įvaikintų vaikų rašinius ir pamėginti kažkokiu būdu išplatinti šiuos esė Rusijoje su Rusijos spaudos pagalba, galbūt, atspausdinti juos nedideliuose laikraščiuose“.
