Vieno žmogaus organai gali padėti septyniems žmonėms. Laidoje „Visi mes žmonės“ profesorius pasakoja, kad pasitaiko, jog žmonės galvoja, kad medikai pagelbės vienam žmogui, o tam, iš kurio paimami organai, tiesiog leis numirti, todėl yra toks nepasitikėjimas organų transplantacija. Tačiau medikas pabrėžia, kad organai imami tik iš mirusio žmogaus, tai yra kuomet konstatuojama smegenų mirtis.
„Iš mirusio, kuriam konstatuota smegenų mirtis, gali būti paimama širdis, inkstai, kepenys, kasa, ragenos. Inkstai paimami du – dviem žmonėms, širdis – vienam, kepenys, kasa... Ir taip mes galime pagelbėti septyniems žmonėms, padaryti tuos žmones laimingus.
Tas žmogus, kuris yra miręs, jau po mirties gali pratęsti savo gyvenimą, padėti sergantiems ir tęsti, jau filosofine prasme, savo gyvenimą šitoje aplinkoje, šiuose žmonėse“, – apmąstymais dalinasi P. Šerpytis.
Širdys iš Paryžiaus
Pasaulyje yra dvi organų donorystės sistemos. Viena sistema yra paremta žmonių nenoru tapti organų donoru po mirties. Tai reiškia, kad žmogus parašo atsisakymą po mirties tapti organų donoru. Kitoje sistemoje, kuri taikoma ir Lietuvoje, norėdami tapti donoru turi pareikšti norą, kad po mirties būtų panaudojami organai.
„Mes turim šiek tiek kitokią sistemą: kiekvienas žmogus gali pareikšti savo norą, kad po mirties gali būti panaudojami organai arba draudimą. Ir pas mus jeigu jis nėra pareiškęs [draudimo – aut. pastaba] reikia dar artimųjų sutikimo.
O pirmu atveju, kada yra donorystės prezumpcija ir tokios šalys kaip Ispanija, Belgija, Austrija, turi tą donorystės prezumpciją. Jeigu kiekvienas miręs žmogus yra potencialus donoras, aišku, visada yra kalbama su giminėmis ir pasakoma“, – pasakoja P. Šerpytis.
Šiuo metu yra labai didelis donorų trūkumas, tačiau profesorius džiaugiasi, kad Lietuva yra prisijungusi prie bendros Europos Sąjungos donorų organizacijos „Eurotransplantas“.
„Mūsų klinikoje neseniai buvo atiduoti [organai – aut. pastaba] išvežti į Europą, kadangi netiko mūsų žmonėms pagal imunologinius tyrimus. Yra dalis, kurią gavome iš Europos valstybių, net vaikų širdys buvo atskraidintos iš Paryžiaus“, – apie donorų sąjungą pasakoja kardiologas.
Svarbiausia kalbėtis
Nepasitikėjimą donoryste dažniausiai sukelia nežinojimas. Profesorius mano, jog apie donorystę reikia labai daug kalbėti ir pasakoti apie tai, kiek žmonės gali padaryti. Taip pat reikia daugiau kalbėti apie tuos , kuriems yra atliktos organų transplantacijos.
„Tie žmonės, kuriems yra transplantuota širdis, kuriems transplantuoti inkstai ar kepenys, ar kasa. Jie gyvena puikiai. Jie susituokia. Jie gimdo vaikus. Jie džiaugiasi gyvenimu ir būna naudingi mūsų visuomenei“, – džiaugiasi žinomas kardiologas.
P. Šerpytis teigia, kad žmogaus mirtis yra be galo skausminga. Skausminga ne tiks visiems artimiesiems, bet ir medikams. Nors medikai dažnai padaro viską, ką gali, kad išsaugotų žmogaus gyvybę, tačiau medicina nėra visagalė. Medicina yra blaivus ir šaltas protas, tačiau profesorius ragina neprarasti tikėjimo.
„Niekada nereikia prarasti vilties. Mes matome, kad donorų kreivė auga. Ir svarbiausia, kreipiuosi į savo kolegas, kurie dirba intensyvios terapijos skyriuose, kur didelė koncentracija tų ligonių, kuriems mes jau nebegalime padėti, kad kalbėtume su artimaisiais, kalbėtume su visais lankančiais, kad mes nebegalime, bet gal jūs norite prisidėti, kad žmonės gyventų“, – viltimis dalinasi kardiologas.
