Kunigas Kęstutis Dvareckas – vienas iš žmonių, kuriam pavyko išlipti iš nepriklausomybės liūno. Anksčiau pats vartojęs narkotikus, jis nuo 2009 m. vadovauja bendruomenei „Aš esu“, teikiančiai pagalbą nuo narkotikų, alkoholio ir lošimų priklausomiems žmonėms bei jų artimiesiems. Šiandien jo neramina didėjantis narkotikų vartojimas, bei vis didesnis į bendruomenę besikreipiančių asmenų skaičius. Su kunigu kalbamės apie pagalbą sergantiems priklausomybės ligomis, vis didėjantį narkotikų vartojimą tarp nepilnamečių, bei paties kunigo priklausomybės istoriją.
Esate bendruomenės „Aš esu“, teikiančios pagalbą priklausomybės liga sergantiems asmenims vadovas. Kas paskatino įkurti bendruomenę, padedančią žmonėms turintiems priklausomybės ligą?
Tai susiję su asmenine patirtimi. Pats buvau susirgęs priklausomybės liga, praėjęs visus priklausomybės etapus. Supratau, kad darbas šioje srityje man pačiam padėtų negrįžti atgal prie blogų įpročių. Po to kai mano istorija buvo paviešinta, daug žmonių į mane kreipdavosi. Jie matydavo, kad aš kažkaip tvarkausi, tada jie klausdavo: ką aš darau, kas veikia. Pradžioje tik konsultuodavau ir nukreipdavau pas kitus specialistus. Bet vėliau buvo taip, jog žmonės stovėdavo prieš mano namų duris, o pagalbos jiems niekas nesuteikdavo. Tada vienas kitas apsistodavo ir kardinolui leidus, įkūrėme bendruomenę.
Gal esate pastebėję, kokie keliai link priklausomybės yra dažnesni?
Kai kalbame apie priklausomybę, kalbame apie ligą. Pirmiausia yra genetinis polinkis. Mūsų kraštas yra gera terpė ligai bujoti. Pas mus yra didelė tolerancija kvaišalams, ypač kai kuriems. Tai yra įaugusi tradicija, nuo krikštynų iki laidotuvių, žmonės vienaip ar kitaip susiduria su kvaišalais. Jie yra mokomi liūdėti, džiaugtis, švęsti kvaišalų pagalba.
Tik ne visi eksperimentuojantys su kvaišalais (legaliais ar ne) suserga priklausomybe. Tada turbūt kalbėtume apie genetinį veiksnį. O kas gąsdina šiais laikais – krūvos legalių psichoaktyviųjų medžiagų. Europos sąjungoje fiksuojama virš 750 medžiagų, kurias žmonės naudoja svaiginimosi tikslais. Viena grupė – naujosios psichoaktyvios medžiagos, bet taip pat naudojami ir mūsų krašte baisiai paplitę vaistai. Jeigu perskaitytumėte kai kurių vaistų pakuotes, ten būna parašyta – negalima vartoti ilgiau nei kelias savaites, nes išsivystys priklausomybė. O yra psichiatrų, kurie dešimtmečius išrašo žmonėms tuos pačius vaistus, o tolerancija didėja
Anksčiau jeigu buvo kalbama apie narkotikus, tai buvo visuotinai suprantama kaip blogis. Bet kai sako legali medžiaga – gal tai yra mažiau kenksminga. Tad mūsų jaunoji karta drąsiai eksperimentuoja su medžiagomis. Kas mane labai gąsdina – vartojimo stažas vis trumpėja. Kai į mus kreipiasi vadinamieji senieji vilkai – jie vartoja gerokai ilgiau, praradimai kitokie. O dabar į centrą kreipiasi žmonės, kurie vartoja itin trumpai. Tas trumpas vartojimas iššaukia gretutinius psichinius sutrikimus, kurie retai nėra visiškai aiškūs. Būna ir gydytojai nesugeba atsakyti, ar poveikis praeis. Mums taip pat yra didelis iššūkis prisitaikyti prie kintančių vartotojų būsenų. O vartojimo priežastys išlieka tos pačios – smalsumas, noras pritapti, noras gydyti savo kompleksus, būti gražesniu, nei realiai eisi.
Ar galime išskirti, kokie žmonės dažniau yra linkę tapti priklausomais? Gal tai susiję su amžiumi, išsilavinimu, pajamomis?
Kažkiek nedrąsiai grupuoti galime. Su naujosiomis psichoaktyviomis medžiagomis eksperimentuoja daugiausiai jaunoji karta. Ateina konsultuotis nuo dvylikamečių, iki gal trisdešimtmečių. Su senosiomis psichoaktyviomis medžiagomis daugiau susiduria vyresni gyventojai – jiems gali būti ir keturiasdešimt metų. Priklausomi nuo alkoholio dažnai kreipiasi dar vyresniame amžiuje, turime tik keletą labai jaunų žmonių, daugelis būna perkopę keturiasdešimties metų ribą arba dar vyresni. Dėl svaiginimosi vaistais dažniau kreipiasi moterys.
Galbūt moterų atžvilgiu egzistuoja didesnis spaudimas – mes mažiau linkę toleruoti girtas moteris, nei vyrus. Tad jos, pamačiusios pirmus perspėjimus, kad jų gyvenime kažkas ne taip, imasi vaistų.
Dažniau į Jus kreipiasi patys priklausomi žmonės, ar neretai tai yra jų artimieji?
Labai dažnai kreipiasi artimieji. Matyt, yra dvi artimųjų grupės. Kalbant apie jaunesnius priklausomus žmones, dėl jų kreipiasi tėvai. Jaunieji vartotojai dar būna neigimo stadijoje, sako – nieko čia baisaus. Yra ir kita grupė – žmonės, nuo kurių artimieji nusisuko. Anksčiau ar vėliau patyrę priklausomybės griaunančią jėgą, jie užveria namų duris ir laikosi atstumo. Tuomet tie žmonės patys kreipiasi gydytis. Susiduriame su abiem atvejais.
Jūsų bendruomenėje vienu metu gyvena apie 20 žmonių, tiesa?
Taip, pagal licenziją galime priimti 22. Dažniausiai tiek ir turime, tik dar nemažai laukia eilėje...
Taip, kaip tik ir norėjau to paklausti. Dirbate nuo 2009 m., taigi, gana ilgą laiką. Pastaraisiais metais daugiau žmonių kreipiasi, nei anksčiau?
Labai daugėja. Mes tampame alternatyva respublikiniam priklausomybės ligų centrui. Dažnai žmonės bijo kreiptis dėl atsirandančio įrašo jų ligos istorijoje, kas gali turėti vienokių ar kitokių teisinių pasekmių tolimesniame gyvenime.
Žmonės neturi kur kreiptis, kur eiti, srautai yra labai dideli. Tikrai nėra dienos, kai niekas neskambintų ir neklaustų, ar yra laisvų vietų. Turbūt sunkiausia mano darbo dalis yra tuomet, kai man skambina bent po keli žmonės kas dieną ir aš jiems tegaliu pasakyti: sorry, galiu rekomenduoti kitas bendruomenes, ieškokim ten pagalbos. Aš jiems atsakau, kad yra kaip yra. Tada jie bando ieškoti vietos per pažintis, skambina jų užtarėjai, blatų ieškotojai. Tada aš klausiu – tai kurį man iš dabar gyvenančių išrašyti? Juk jie irgi yra kažkieno tėvai, vaikai, broliai, seserys.
Ar priklausomas žmogus gali padėti sau, jei negali gauti pagalbos?
Šiek tiek gali. Priklausomybės liga yra tuo šlykšti, kad niekas už žmogų darbų nepadarys. Jis turės pats spręsti savo liguistus požiūrius, būsenas. Žmonės jaučia pamatinį nesaugumą, prie to ir karas prisidėjo. Kartais žmonės nori užsimiršti ir neturi įgūdžių išspręsti emocinių problemų. Tada griebiasi taurelės, tablečių. Tai akimirkai nori nustoti jausti, galvoti. Labai daugėja žmonių su psichinėmis problemomis. Žmonės bijo kažkur eiti, verda savo sultyse, negatyviuose išgyvenimuose.
Džiugina, jog nemažai pandemijos metu susikūrusių savipagalbos grupių išliko. Mūsų jaunoji karta neretai rišliau, vaizdingiau kalba anglų kalba, nei savo gimtąja. Taigi, daug savipagalbos grupių veikia internete, jiems tai yra lengvai pasiekiama. Žmogus gali prisijungęs girdėti kitų istorijas, tapatintis, gauti reikiamas nuorodas, patarimus. Be savipagalbos, kita pagalba nėra lengvai prieinama.
Anksčiau pats buvote priklausomas nuo alkoholio, narkotikų. Kada jūsų gyvenime prasidėjo priklausomybių problemos?
Sunku atsakyti į klausimą, kada tapau priklausomu. Priklausomybė nesusiformuoja per vieną dieną, o paprastai yra diagnozuojama tik vėlesnėse stadijose. Formuojantis priklausomybei keičiasi pasaulio suvokimas. Atrodė, kad gal ir nieko tokio, galiu susitvarkyti pats. Taip atrodė, kol nebuvau sustabdytas, kol nebegalėjau daugiau skolintis, toliau grimzti.
Su legaliais svaigalais (alkoholiu) susipažinau ankstokai, tačiau šis svaiginimosi būdas niekam susirūpinimo nekėlė. Su narkotinėmis medžiagomis susipažinau vėliau, jau studentavimo laikais. Man buvo gal 19 ar 20 metų, jei neklystu, tai buvo Saulėtekyje.
Man rodos, daug kas taip pirmą kartą pabandė...
Turbūt. Man pasiūlė, aš pabandžiau. Buvau girdėjęs, kad tai pavojinga, bet galvojau, na jeigu bus blogai, nutrauksiu vartojimą. Pradžioje buvo kontroliuotas vartojimas, kas leidžia augti iliuzijai, jog tai nieko baisaus. Galiausiai, sniego gniūžtė įsibėgėja, bet pats to nematai.
Tik patikslinčiau – jūs minėjote, jog buvau priklausomas. Šiuo metu dėl ko vyksta daug diskusijų, ar įmanoma pasveikti. JAV yra sakoma, kad taip, bet tai vis tiek nereiškia, jog galima toliau saikingai svaigintis. Mes dažniau sakome – esu sveikstantis. Dabar jau 16 metų sveikstu.
Praleidote laiko kalėjime. Kaip sekėsi gyventi toliau, palikus įkalinimo įstaiga? Su teisėsauga anksčiau ar vėliau tenka susidurti daugeliui nuo narkotikų priklausomų žmonių.
Aš kalėjime praleidau labai mažai laiko, tik 20 parų. Tuo metu tai atrodė baisiausia, kas gali nutikti gyvenime. Ačiū Dievui, kad nutiko. Kiti būdai nebūtų manęs sustabdę.
Bet jūs teisus – sergant priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, anksčiau ar vėliau teks atsidurti kalėjime, beprotnamyje arba kapinėse. Tokios yra kryptys.
Man pasisekė, jog praleidau kalėjime tas 20 parų, po kurių sekė ilgalaikė, metus trukusi reabilitacija. Buvo labai sunku, nes tuo metu žmonių požiūris į priklausomybę buvo itin neigiamas, tai buvo stigma. Bet su laiku susiformavo sveikų, ne svaiginimuisi grįstų draugysčių.
Pastaruoju metu tenka girdėti labai daug narkotikų vartojimo tarp nepilnamečių atvejų – vienas iš jų baigėsi mirtimi, neretai nepilnamečiai figūruoja narkotikų platinimo bylose. Esate minėję, jog vaikystėje Jūsų ryšys su tėvais nebuvo toks, kokio norėjote. Galbūt prasti santykiai tarp tėvų ir paauglių yra viena iš esminių problemų?
Jei žiūrėtume į sociologų atliktas apklausas, matytume paprastą tendenciją – vaikams skiriama labai mažai laiko. Ypač, jei kalbėtume apie dalykus, kurie nėra susiję su bazinių poreikių patenkinimu.
Augantį vartojimą daug veiksnių lemia. Nemokame kalbėtis, aišku, yra ir didėjančio prieinamumo problema. Taip pat noras pritapti, nebūtina balta varna, nuveda link eksperimentavimo, kuris vieniems tuo ir pasibaigia, o kitiems palaipsniui išsivysto priklausomybė.
Sunkiausia buvo laidoti 11-oką, kuris savo noru baigė šį gyvenimą. Yra bendras pralošimo jausmas, kad visuomenė palieka gana didelę bedugnę, į kurią žmogus gali įkristi.
Tas vienuoliktokas perdozavo?
Ne, jis kurį laiką vartojo psichotropines medžiagas, o vėliau pasirinko išeiti per daugiabučio langą.
Kaip Jums pavyksta emociškai susitvarkyti, su tokiais atvejais? Nebūna sunku toliau tęsti darbą?
Jeigu dirbčiau vienas, jau turbūt leisčiau laiką vasaros gatvėje. Neišprotėti padeda komanda. Mes kalbame vieni su kitais, o jie man primena, jog viso pasaulio vienas pakeisti negali. Galima pažiūrėti ir taip – visos istorijos yra laimingos, jei žmogus bent mėnesį nevartojo, gal artimieji pailsėjo. Bet taip, būna, kad duoda per galvą ir savaitę vaikštai kaip trenktas. Bet padeda malda, pokalbiai su kolegomis.
Jau kurį laiką politikai kalba apie narkotikų dekriminalizavimą, nors pastaruoju metu tenka girdėti ir siūlymų sugriežtinti bausmes. Ką apie tai manote Jūs?
Kuo toliau girdime pasiūlymus, tuo labiau liūdna darosi. Neatrodo, jog politikams nors kiek rūpėtų priklausomybe sergantys žmonės, jiems rūpi reitingai ir greiti rezultatai. O greiti rezultatai yra kaip greiti kreditai – problemą išsprendžia tik laikinai, o šiaip leidžia jai toliau plėtotis.
Tiesa mėgsta vidurio kelią. Draudimai gali būti prevencijos dalis, bet tik draudimais ilgalaikių rezultatų nepasieksime.
Dėl dekriminalizacijos – teoriniame lygmenyje būtume kaip ir už. Bet praktiniame lygmenyje – dar turėtume ilgai link to eiti. O kur mes kreipsime žmones gydytis? Mes dabar net ir trečdalio nesugebame priimti. Tai turėtų būti esminiai klausimai. Bet ilgalaikėje perspektyvoje, taip, galbūt dekriminalizacija yra reikalinga, kad psichotropines medžiagas vartojantis asmuo nebūtų baudžiamas pagal BK, o vietoj to, galėtų susivokti ir keistis.
