Gintarė ROVAITĖ
Vykti į užsienį pasisemti žinių ir patirties – nieko ypatingo. Kasmet Lietuvą palieka daug jaunimo, grįžta – mažiau. Živilė Stubrytė, išvykdama stažuotis į Austriją, vėliau studijuodama Vengrijoje, JAV ir Anglijoje, žinojo – tobulėja tam, kad įgytas žinias parsivežtų į Lietuvą.
Žinojo, kad grįš
„Net negalvojau, kad kažkas gali būti artimiau už Lietuvą“, – su tokiomis mintimis Lietuvą paliko šiaulietė Živilė Stubrytė.
Baigusi teisės studijas, mergina išvyko stažuotis į Austriją, vėliau – studijuoti konstitucinę ir administracinę teisę į Vengriją, Angliją ir JAV.
Pasisemti patirties ir sugrįžti – toks buvo Živilės tikslas.
Įvairiose užsienio šalyse mergina praleido daugiau nei ketverius metus, tačiau minčių apie gyvenimą svetur nekilo, ateitį Živilė visuomet siejo tik su Lietuva.
„Didelę įtaką padarė šeima, kurioje visuomet buvo puoselėjama meilė vienas kitam ir gimtam kraštui, – pasakojo ji. – Daug kur keliavau, tačiau geriausias jausmas aplankydavo grįžus į Lietuvą“.
Ryšio su gimtine Živilė neprarado ne tik dėl čia likusių artimųjų ir draugų. Užsienyje mergina aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenių veikloje.
Živilė nesunkiai pritapo ir užsienyje. „Susidūriau tik su geru požiūriu į lietuvius ir Lietuvą, – prisimena ji. – Liūdna, kad Lietuvos žiniasklaidoje dažniausiai linksniuojamos skaudžios patirtys“.
Patirtis – ne vien universitetuose
Nors į užsienį išvyko mokytis, vertingiausios patirties Živilė teigė įgijusi ne universitetuose, o bendraudama su žmonėmis.
„Sutikau be galo įdomių asmenybių, kurios kitaip mąsto, turi kitokius tikslus nei daugelis mūsų“, – pasakojo Živilė.
Ji žavėjosi bendramoksliu, užaugusiu civilizacijos nepaliestame Pakistano kaime, kur dar gyvos pagoniškos tradicijos, labai panašios į senuosius baltų papročius.
Vaikinas įgijo išsilavinimą Graikijoje, o dabar kovoja, kad jo gimtajai kalbai būtų sukurtas visuotinai pripažįstamas alfabetas.
„Žavi tai, kad ne visur yra gyvenama lyg pagal trafaretą – mokykla, darbas, universitetas ir paskola iš banko“, – savo patirtį bendraujant su žmonėmis iš viso pasaulio apibendrina Živilė.
Svarbiausia – pagarba
Kalbėdama apie gyvenimą skirtingose pasaulio šalyse, Živilė nelygina lietuvių su kitataučiais: „tam reikėtų vadovautis stereotipais, kurie ne visuomet pasitvirtina“.
Merginos nuomone, visur svarbiausia pagarba kitam žmogui, neatsižvelgiant į jo rasę, tautybę ar užimamą padėtį.
„Kiekvienas yra vertas pagarbos, o vis labiau globalėjančiame pasaulyje tai yra esminė vertybė, kuri padeda visiems sugyventi kartu“, – tiki Živilė.
Ji sutinka, kad kitose pasaulio valstybėse žmonės atrodo atviresni ir tolerantiškesni.
„Vyresnės kartos atstovai gali tai pateisinti, nes daugybę metų gyveno uždaroje visuomenėje, kur apie daug ką nebuvo kalbama, – mano Živilė. – Tačiau jaunų žmonių, kuriems visas pasaulis po kojomis, netolerancijai nematau jokio pateisinimo“.
Patirtį pritaikė Lietuvoje
Praleidusi užsienyje daugiau nei ketverius metus, Živilė suprato, kad reikia kažką keisti. „Iš savo lietuvių draugų mačiau, kad kuo ilgiau pragyveni ne Lietuvoje, tuo sunkiau čia grįžti“, – pasakoja ji.
Priežastimi grįžti Živilei tapo programa „Kurk Lietuvai“. Mergina pasinaudojo galimybe sugrįžti į Lietuvą ir kartu su dar 19 jaunuolių dirbti prie nacionalinės svarbos projektų.
Programa „Kurk Lietuvai“ yra skirta užsienyje studijas baigusiems lietuviams. Ji suteikia galimybę jauniems profesionalams metus dirbti prie įvairių projektų valstybinėse institucijose.
„Man pasisekė, – džiaugiasi Živilė. – Žymiai sunkiau dėl grįžimo apsispręsti žmogui, neturinčiam Lietuvoje jokių darbo pasiūlymų“.
„Daug daugiau žmonių išvykusių apie grįžimą, jei Lietuvoje turėtų kažkokį atspirties tašką“, – mano Živilė.
Ji pažįsta nemažai žmonių, kurie norėtų grįžti į Lietuvą, tačiau bijo, nes nežino, nuo ko galėtų Lietuvoje pradėti.
Nieko neveikti galima bet kur
Živilė pripažįsta, kad išvykimas iš Lietuvos jai labai padėjo, ir pamatyti pasaulį yra naudinga kiekvienam jaunam žmogui.
Vis dėlto mergina tiki, kad svarbiausia – asmeninės pastangos, kurių reikia visur, kad ir ką bedarytum.
„Jei nieko nedarai ir lauki „kažko geriau“, visai nesvarbu, kur tai darysi – Lietuvoje ar užsienyje, – mano Živilė, – niekur auksu nežibės, jei tik skųsimės ir bijosime“.
