Paskutinius trejus metus Julija gyveno Jungtinėje Karalystėje, kur dirbo restoranuose, lankė kursus ir baigė vieną garsiausių kulinarijos universitetų pasaulyje „Le Cordon Bleu“. Jau 17-niolikos tapusi vegane, mergina mokėsi augalinio maisto virtuvės subtilybių ir dabar savo sukauptas žinias realizuoja Kaune.
„Grįžau praėjusių metų vasarą su viltim, kad jau greitai vėl prasidės normalus gyvenimas Jungtinėje Karalystėje, tačiau pandemija dar nesiruošia trauktis, tad tenka kibtis į gyvenimą ir galvoti, kaip išnaudoti laiką pačiai. Taigi pradėjau vykdyti kepyklos veiklą namų sąlygomis“, – pasakoja Julija.
Konditerija žavėjo visą laiką
Mergina dar vaikystėje pradėjo sukiotis virtuvėje, gaminti įvairius patiekalus ir eksperimentuoti. Pašnekovė prisimena, kad nuo pat pradžių ją labai žavėjo ir desertai, kuriais mėgavosi ne tik pati, bet ir lepino aplinkinius.
„Dar vaikystėje man atrodė visiška magija, kaip babytės užminkyta tešla kyla po pagalve ar kaip šaldytuve stingsta želė. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad be galo mėgau saldumynus, o pastebėjus, kad švieži naminiai kepiniai skanesni nei pirktiniai, motyvacijos konditerijai nereikėjo ieškoti. Nepamenu gimtadienio, į kurį neneščiau savo keptų keksiukų ar kanelių“, – dalijasi Julija.
Nors konditerija ją visą laiką žavėjo labiausiai, išvykusi gyventi ir dirbti į Londoną, ji iš pradžių ėjo kitokiu keliu. Tačiau prieš metus pradėjusi mokytis „Le Cordon Bleu“, mergina išpildė savo svajonę:
„Labiausiai laukiau desertų kurso pabaigoje ir jau tuomet žinojau, kad, atsiradus progai, noriu specializuotis konditerijoje.“
Julija neslepia, kad mokantis buvo ir apdegusių, ir nepavykusių tortų, tačiau tai neprivertė nuleisti rankų, o priešingai – tik dar labiau skatino tobulėti.
Svarbiausia – kliento norai
Mergina pasakoja, kad per savo gyvenimą yra pagaminusi vos vieną neveganišką tortą. Jau ilgą laiką ji ne tik pati nevartoja jokių gyvulinės kilmės produktų, bet ir nenori nieko iš jų gaminti.
„Kadangi esu etinė veganė, nesijausčiau gerai gamindama su gyvulinės kilmės produktais, tad gaminu tik veganiškai. Dėl to ir teko grįžti į Lietuvą pandemijos metu, nes rasti darbą veganiškame restorane buvo labai sunku“, – atvirai kalba Julija.
Dabar gimtajame Kaune veganiškus šedevrus kurianti mergina sulaukia vis didesnio susidomėjimo ir pagyrų už įspūdingo grožio desertus. Ji sako, kad būtų sunku išskirti vieną dalyką, kuriam gamindama skanumyną skiria didžiausią dėmesį, tačiau mano, kad tai turbūt būtų žmogus, kuriam jis skirtas.
„Aš galiu asmeniškai nemėgti braškių ar karamelės, bet svarbiausia įsiklausyti, ko klientas nori ir tai taip pat liečia torto estetiką. Eksperimentuoti mėgstu, tačiau tik sutikus klientui.
Kol kas dauguma renkasi klasikinius skonius, bet vasarą pažįstamų pora vestuvėms norėjo baziliko ir mango skonio torto. Bet taip pat turiu ir išbandytus receptus, kuriuos labai myliu ir jaučiuosi labai drąsiai juos gamindama“, – gaminimo užkulisiais dalijasi mergina.
Ji priduria, kad mėgstamiausias jos pačios desertas yra tiramisu tortas, kuris tiesiog tirpsta burnoje. O iš gamintų tortų pagal estetiką laimi vasarą kurtas tortas miško tematika:
„Jis vien nuo dydžio atrodo įspūdingai ir yra mano bei mano sekėjų socialiniuose tinkluose favoritas.“
Itin daug pagyrų sulaukia dėl dekoro
Julija pasakoja, kad nors gaminant klaidų vis dar ir pasitaiko, dažniausiai jos būna ištaisomos, todėl gaminio visiškai nesugadina.
„Jei ir nukrypsta ranka ar kremas negražiai išsispaudžia – atsargiai su mentele nuimu ir pradedu iš naujo. Grynai prisvilusių tortų nebėra, tam gelbėja laikmačiai“, – šypsosi pašnekovė.
Ji priduria, kad kiekvieno deserto gaminimas yra labai individualus ir trunka skirtingą laiko tarpą, mat viskas priklauso nuo gaminio dydžio.
„Vienas tortas gali trukti ir 10-imt valandų, jeigu skaičiuosime kremo tupėjimą šaldytuve, biskvitų vėsinimą ištraukus iš orkaitės ir tvarkymąsi. Sunkiausia ir pati smagiausia dalis yra biskvitų klijavimas vienas ant kito, kremo lyginimas ir dekoracijos – tai reikalauja daug pasiruošimo ir susikaupimo“, – entuziastingai kalba Julija.
Bene daugiausiai pagyrų ji sulaukia dėl tortų išvaizdos, o kai kurie net sako, kad juos gaila valgyti. Mergina sako, kad dekoravimo įgūdis jai labiausiai formavosi dirbant restoranuose ir serviruojant patiekalus:
„Kartais iš anksto turiu idėją, bet dažniausiai pakeičiu kažką dekoravimo metu, kadangi sunku įsivaizduoti pilną vaizdą iš anksto. Taip pat idėjų semiuosi iš klientų atsiustų nuotraukų arba kitų konditerių, kuriuos seku. Žinoma, niekada nekopijuoju ir stengiuosi, kad mano gaminiai būtų autentiški.“
Veganizuoti galima praktiškai viską
Julija nuoširdžiai džiaugiasi, kai jos gaminiai patinka kitiems žmonėms, o pats geriausias įvertinimas jai yra laimingi klientai, kurie sugrįžta dar kartą:
„Net žodžių nereikia, jeigu ir vėl užsisako, – šiltai kalba ji. – Tačiau viena mieliausių reakcijų buvo, kai mergina per savo gimtadienį parašė man labai gražią žinutę trečią valandą ryto. Miegu su išjungtu garsu, bet ryte buvo labai miela, kad net per savo šventę norėjo parašyti man apie tortuką.“
Pašnekovė sako, kad vis dažniau sulaukia prašymų veganizuoti ir, pavyzdžiui, šakotį ar eklerus. Ji svarsto, kad taip greičiausiai yra dėl to, kad jos aplinkoje gana daug veganų arba tam prijaučiančių žmonių.
Todėl stereotipų, kad veganiški tortai yra neskanūs, ji nesulaukia, nors pripažįsta, kad anksčiau ir pati vengdavo užsisakyti veganiškų desertų kokiame nors restorane, mat tai, anot Julijos, būdavo arba atsibodęs žaliavalgiškas tortukas, arba kažkas ne visai pavykusio.
„Vis dar tenka sutikti komentarų, ypač iš įprastų gamintojų, kad produkto x yra neįmanoma veganizuoti. Tai girdėjau ir apie dviaukščius tortus, ir apie grietinėlę, ir apie „macarons“.
Tačiau viskas įmanoma, tiesiog ne visuomet galima pritaikyti klasikinės konditerijos žinias veganiškiems produktams ir pakaitalams. Veganiška konditerija yra atskira sritis ir reikia įdėti daug darbo ir pastangų, kad įgautum žinių ir tortai taptų skanūs, gal net fantastiški“, – neabejoja Julija.
