„Gopnikų“ kultūra yra unikali. Viena vertus, apie juos kalbama kaip apie socialiai atsiskyrusius, sunkumų socialiai adaptuojantis patiriančius asmenis, kita vertus, tai ypač didelė bendruomenė, kurią sudaro milijonai žmonių ir apjungia įvairių kartų žmones – nuo paauglio iki tų, kuriems daugiau nei keturiasdešimt. Be to, pastaraisiais metais jie pradeda daryti įtaką vidurinės klasės elgesiui, stiliui, kurių atstovai į šią bendruomenę anksčiau nepatekdavo. „Gopnikai“ įsilieja į socialinę sistemą, susiranda gerus darbus, o kartu su jais ateinanti ypatingų manierų persunkta kriminalinė kultūra įsilieja į bendrą jaunimo kultūrą.
Kas yra tie „gopnikai“?
„Gopnikais“ vadima jaunų žmonių bendruomenę, kurie kultyvuoja fizinės jėgos kultą, orientuojasi į kriminalinius autoritetus savo stiliumi ir bendravimu, o dažnai būna susiję su kriminaliniu pasauliu ir tiesiogiai. Tačiau tai nėra taisyklė: galima niekada neprievartauti turto, nemokėti „duoklės“, tačiau būti „gopniku“ dėl savo pasaulėžiūros. Ji pasireiškia vyriškos brolijos idealų išraiška, orientuota į materialias sėkmes, kurios demonstruoja „kietumą“. Tarp gopnikų yra išsivystęs gaujos ir komandos kultas: bet kokia veikla ten vykdoma gaujoje.
„Gopnikas“ – tai nėra pačios subkultūros sukurtas pavadinimas, patys jie save vadina „pacanais“ (rus. pacanas – jaunuolis, vaikinas), realiais pacanais. „Gopnikų“ sąvoka atsirado 1980-ais, anot vienos iš versijų, nuo kalinių žargono „gop-stop“ (plėšimas), anot kitos – iš 1920-ųjų abreviatūros GOP – miesto proletariato bendrabutis (rus. – gorodskoje obščežitije proletariata).
„Gopnikai“ – tai visuomenės krizės reiškinys. Charakteringa yra tai, kad „niūriais 90-aisiais“ ši bendruomenė ne iširo, o sustiprėjo. Ir esmę čia sudarė ne tik materialios sąlygos. Panašios aplinkybės Rusijos visuomenėje egzistavo ir anksčiau: ir XIX a. pabaigoje, ir 1920-ais, po Pilietinio karo – taip vadinamieji „chuliganai“.
Taip pat ir pokario metais. „Aš pamenu tai iš savo mokyklos, mokėmės mes vyrų klasėje, – pasakojo Sergejus Kara-Murza. – Iš beveik 40 mokinių 4-5- išsiskirdavo: savo eisena, kalba ir kita, juos vadino chuliganais. Tačiau dėl jų buvo visuotinai sutarta: jie mokyklai nekenkia, nesukuria chaoso, o jų neliečia, padeda mokytis. Dabar, matyt, ši bendruomenė išaugo, pradėjo labiau išsiskirti kaip subkultūra. Tuomet, ypač po 1953-ųjų amnestijos, ji buvo labai aiškiai susijusi su kriminalinėmis grupuotėmis, tačiau niekaip neatspindėjo savo savo kartos gyvenimo stiliaus: ji virė savo sultyse ir nesiveržė į paviršių.“
1980-1990 „gopnikų“ bendruomenė susiformavo tokia, kokia ji yra ir šiuo metu. Jie apaugo sąsajomis su kriminaliniu pasauliu: „gopnikų“ subkultūra tapo savotišku socialiniu liftu jauniems žmonėms kriminaliniame rate, kuris laikė juos savo kontrolėje. „Gopnikai“ jungiasi „rajonuose“, jų vadeiva yra tampriai susijęs su kriminaline bendruomene ir neša ten duoklę (kurią pats gauna iš reketo) ir neprileidžia svetimų į savo grupuotę. Tačiau šiandien „gopnikų“ kontaktas su kriminaliniu pasauliu apsiriboja tik vietos lyderiais. Eilinis „gopnikas“ neprivalo dalyvauti nusikalstamoje veikloje.
Tuomet susiformavo ir vizualinis „gopniko“ įvaizdis: sportinis kostiumas, kepurėlė, saulėgražos, pusiau kriminalinis žargonas, rusiškas šansonas ir „blatnaja pesnia“ (vagių, banditų muzika). Paskutiniame XX a. dešimtmetyje konkuruoti su „gopnikais“ dėl jaunimo dėmesio pradeda futbolo fanai arba skinai.
Rusijos sociologų teigimu, šiuo metu paauglys susiduria su problema, kaip nepatekti į grupuotę ir tuo pačiu – išgyventi.
tv3.lt primena, kad „gopnikų“ problemą Rusijoje pastebi ne tik šios šalies sociologai, tačiau ir mūsų šalies buvęs premjeras Andrius Kubilius, kuris, prisimindamas jų bendrą susitikimą, prilygino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną tiems patiems „gopnikams“.
