Apie tai kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto profesore, Jungtinių Tautų (JTO) Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (angl. samtrumpa – CEDAW) nare Dalia Leinarte.
Tai antroji interviu dalis. Pirmame interviu aptarėme pavojus, su kuriais Ukrainos moterys susiduria karo zonoje, tekstą galite skaityti paspaudę čia.
Dauguma karo pabėgėlių, kurie pasiekia Lietuvą, yra moterys bei vaikai. Iš šiol pas mus atvyko apie 50 tūkst. ukrainiečių. Kad patektų į Lietuvą, jie turi kirsti daug šalių sienų, tad kelias – varginantis, tyko pavojai. Kokių grėsmių kyla ukrainietėms, bėgančioms iš tėvynės?
Pagrindinė grėsmė yra jau kirtus sieną. Apie prekeivius žmonėmis ukrainiečių moterų organizacijos kalbėjo nuo pat karo pradžios. Jau 2014 m. praktiškai pirmieji, kas atvyko į regionus, kur vyko kariniai konfliktai, buvo prekeiviai žmonėmis.
Lenkijoje pirmiausiai prie jaunų ukrainiečių moterų pribėga vyrai suteneriai. Jie labai maloniai siūlo pagalbą, kai aplinkui tvyro chaosas. Tai humanitarinė krizė, kada per tokį trumpą laiką nuo karo pradžios – per kelias savaites – sieną kirto 2–3 milijonai ir chaosas neišvengiamas. Tokių žmonių srautų neįmanoma suvaldyti. Taigi, prie ukrainiečių prieina prekeiviai, siūlo sėsti į mašiną, žada išvežti į bet kurį Europos miestą. Šiai dienai Ukrainos sieną kirto virš 5 mln. nuo karo į kaimynines šalis ir toliau bėgančių žmonių.
Bėda ta, kad ukrainietės neturi pakankamai informacijos, kad suvoktų, kas yra prekyba moterimis. Jos gerai informuotos apie elementarią apsaugą – neatiduok paso. Ši taisyklė ir pas mus žinoma – neatiduokite niekam paso, nes tai yra pirmas prekybos žmonėmis ženklas. Bet tokiame pabėgėlių sraute paso atidavimas jau nieko nereiškia, jeigu atsisėsi į sutenerio mašiną.
Kokios moterų, patekusių į sutenerių pinkles, galimybės kreiptis pagalbos? Ar jos linkusios apie savo padėtį prabilti garsiai?
Lenkija ir Ukraina ribojasi. Pabėgėliai pirmiausia kerta sieną ir patenka į Lenkiją, o čia prostitucija yra legali. Todėl suteneriams ir prekeiviams tokioje šalyje operuoti yra žymiai paprasčiau, o juos nubausti už prekybą žmonėmis labai sunku. Jie prisiartina prie moters tokiomis desperacijos sąlygomis, kad ji duoda sutikimą. Ir apskritai neturi reikšmės aukos sutikimas, jei ji paskui pakliūva į prekeivių žmonėmis rankas.
Tačiau kas vyksta po to? Moteris, kuri jau suprato, kad yra prekybos žmonėmis auka, atvežama iš Lenkijos, kur prostitucija legali, į tokią šalį kaip Lietuva, kur prostitutės baudžiamos pagal įstatymą (baudžiamojo kodekso 147 straipsnį – aut. past.)
Moteriai suteneris parodys įstatymą rusų kalba ir pasakys: Juk esi prostitutė, kur tu gali Lietuvoje kreiptis? Niekur! Būsi nubausta. Moterį, patyrusią savo tėvynės sugriovimą, nežinia, ko netekusią, ir dar iškentusią prekybos žmonėmis aukos istoriją, toks gąsdinimas veiks labai efektyviai.
Kaip moterų teisių gynėja neretai kalbate apie Lietuvos įstatymų spragas. Kaip reikėtų keisti teisės aktus, kad moterų padėtis – tiek lietuvių, tiek ukrainiečių – gerėtų ir jos galėtų apsisaugoti nuo smurto, prekybos žmonėmis ir kitų pavojų?
Pirmiausia, ką Lietuva turi daryti, jei nori padėti seksualinę prievartą patiriančioms ir prekybos žmonėmis aukomis tapusioms moterims, – tai pakeisti pas mus galiojantį įstatymą. Prostitucija užsiimantis asmuo neturi būti baustinas. Bausmės turi sulaukti asmuo, perkantis kito žmogaus kūną. Absoliučia dauguma atvejų klientai yra vyrai ir būtent jie išnaudoja moteris, priverstas parduoti save. Pačiose turtingiausiose, galingiausiose valstybėse, kaip Prancūzija, Kanada, Izraelis, galioja lygybės įstatymas, pagal kurį klientas baudžiamas už tai, kad naudojosi prostitucija. Pagal tą lygybės įstatymą moteris prostitutė niekada nėra baudžiama, todėl visada gali nebijodama kreiptis į policiją, pasakyti kliento pavardę, pranešti apie smurtą ir panašiai.
Lietuvoje buvo bandymų įtvirtinti šį įstatymą: Seime 2014 m. konservatorių priėmė koncepciją, kad toks įstatymas Lietuvoje turi veikti. Deja, Teisingumo ministerijai tai negalioja. Ji turi savo logiką, sako: Niekas nenubaustas, tai mes neturime nei prostitučių, nei klientų.
Pirmuose ukrainiečių registracijos centruose, pavyzdžiui, Alytuje iš pradžių galėjo lankytis pašaliniai asmenys. Pastebėta, kad jie ateina prie moterų, kalbina nelegaliam darbui. Tai patvirtino pati vidaus reikalų ministrė. Sakė, kad užkirto kelią pašaliniams asmenims įeiti į registracijos centrus. Bet ar to gana? Kaip dar valstybė gali sustabdyti verbavimą prostitucijai?
Pirmiausiai turime įstatymą pakeisti. Karo sąlygomis jis turi būti nagrinėjimas pagal pirmenybę, skubos tvarka Seime. <...> Jeigu jau nenorėjo padėti mūsų moterims, padėkime ukrainietėms.
Matau dar vieną spragą. Aš suprantu, kad pabėgėlių yra 50 tūkst., bet netgi kai buvo 15 tūkst., radijas skelbė, kad nebeužtenka vietų apgyvendinti pabėgėliams. Buvo raginamas kiekvienas priimti moteris ir vaikus. Aš tokio siaubo neįsivaizduoju: kaip galima dar geriau pagelbėti prekeiviams žmonėmis? Gali būti niekada nenuteistas pedofilas ir kaip labai geras žmogus, turintis geras materialines sąlygas, priglausti porą vaikų, paauglių. Gali išsirinkti, kiek nori.
Tas geranoriškumas, solidarumas turi būti, bet tiktai su organizuota valstybės priežiūra – niekaip kitaip. Žmonės turi būti patikrinti, kas juos nusiveda į savo namus. Aš nekalbu, kad tai tik seksualinės prievartos tikimybė – nebūtinai. Sakykime, gali įdarbinti daržuose, priverstiniam, neapmokamam fiziniam darbui.
Apie tai plačiau kalba britų spauda. Jie priėmė tą patį modelį – privatūs asmenys gauna kelis šimtus svarų ir gali priglausti šeimą ar pavienius ukrainiečių pabėgėlius. Tačiau iš karto netgi Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybės nariai pasakė, kad taip atveriamas kelias tragedijoms, būtent prekybai žmonėmis ir pedofilijai.
Taigi, valstybė neturėtų užkrauti piliečiams tos naštos, kad imkite kiekvienas, kas galite, ir priimkite ukrainiečius. Negalima užkrauti, nes valstybė nepajėgia kontroliuoti, kur patenka tos moterys ir vaikai.
Koks apskritai yra moters, ukrainietės, vaidmuo šiame šiuolaikiniame, XXI amžiaus kare Europoje? Jos vaizduojamos ir kaip pasipriešinimo simboliai: ukrainietės su gėlių karūna, motinos, žmonos, dukros su automatais. Galbūt iš tikrųjų jos yra labiausiai pažeidžiamos?
Mane tiesiog pritrenkė, kaip ir daugelį kitų, toks ukrainiečių herojiškumas, tokie sąmoningų žmonių skaičiai. Tarp jų – ir moterys. Yra moterų karių, kurios aktyviai dalyvauja karo veiksmuose. Tai neįtikėtina – jaunos merginos ir moterys, turinčios vaikų. Aš tiesiog lenkiu galvą.
Jos daro ir daugiau – nevyriausybinės moterų organizacijos mėgina teikti informaciją tarptautinėms organizacijos, pavyzdžiui, mums, JTO. Teikia informaciją apie tai, ko trūksta, kokios galimos nelaimės gali įvykti dėl prekybos žmonėmis ir taip toliau.
Dar ukrainietės dirba diplomatiniame lygmenyje karo sąlygomis. Šiemet vyks JTO rinkimai į CEDAW komitetą ir ukrainietė ekspertė yra tarp kandidatų. Greičiausiai ji bus išrinkta ir turės tribūną visam pasauliui kalbėti pačiu aukščiausiu lygmeniu apie tai, kokie nusikaltimai prieš moteris padaryti ir daromi Ukrainoje.
Anksčiau kalbėjome karo nusikaltimus prieš Ukrainos moteris. Ne per seniausiai buvo subombarduoti Mariupolio gimdymo namai. Atrodytų kaip naujas smurto prieš moteris lygis – smogimas nėščiosioms. Ką žinote apie tai – ar jau buvo istorijoje tokių atvejų, ar tai dar nematytas žiaurumo proveržis?
Aš negalėčiau pasakyti. Nežinau, kaip galima tą smurtą palyginti. Pasakysiu, kokio žiaurumo buvo serbai prieš musulmones Bosnijos ir Hercegovinos karo metu 1992–1995 m. Vieno atvejo negaliu pamiršti, skaitydama Hagos tribunole pateiktus įrodymus.
Berniukas, jau paauglys, gal 12-os metų, buvo nužudytas prie motinos, ji greta stovėjo, o glėbyje laikė kūdikį. Serbas nukirto kūdikiui galvą ir ji liko sėdėti su tuo kūnu. Bosnijos karo metu vyko labai žiaurūs pavieniai išpuoliai prieš atskiras moteris bosnes. Labai dažnai jie reikalaudavo tėvus žaginti savo dukras, brolius – seseris. Ir visai šeimai stebėti.
Bosnijos kare buvo tokių žiaurumo pavyzdžių. Čia – bombarduojama visa ligoninė. Neįmanoma lyginti smurto prieš žmones – visa tai, kas vyko Bosnijoje ir Hercegovinoje bei dabar Ukrainoje yra protu nesuvokiama. Tačiau Bosnijos ir Hercegovinos atveju tarptautiniame teisme labai trūko įrodymų. Buvo nubausta iš viso 90 serbų armijos kareinių ir tik keli iš jų dėl seksualinio smurto prieš bosnių moteris ir mergaites. Labai mažai. Dėl to ukrainietės turėtų rinkti prievartos ir smurto įkalčius, kad po karo nusikaltėliai būtų nubausti.
