2008 m. pabaigoje Rusija pareiškė susirūpinimą, kad Lietuva trukdo išgabenti iš Kaliningrado srities beveik 900 tankų. Šie tankai, priklausantys čia dislokuotai Rusijos karinei grupuotei, buvo užstrigę nuo tada, kai 11-oji SSRS armija iš Rytų Europos buvo perkelta į šį regioną. Per visą šį laiką nebuvo net užuominos apie galimą jų skaičiaus mažinimą. Kas atsitiko ir kodėl taip staiga šie tankai buvo išgabenti? Ar tai nusiginklavimas, ar persiginklavimas? Kur išvažiavo šie tankai? Pabandykime rasti atsakymus į šiuos klausimus.
Rusijos kariškiai ilgai neapsisprendė, koks tankas turėtų tapti pagrindiniu sausumos pajėgų tanku. Naudoti visą sovietinių laikų tankų spektrą pradedant 1958 m. į ginkluotę priimtu T-55 ir baigiant palyginti nauju T-80 buvo neracionalu. Viltys buvo siejamos su kuriamu nauju tanku T-95 ir naująja tanko T-80 versija, pavadinta „Juoduoju ereliu“, o kol juos sukurs ir perduos serijinei gamybai, nuspręsta pasirinkti T-90. Tokį sprendimą galėjo lemti tai, kad T-90 yra sukurtas T-72 pagrindu ir gaminamas Nižnij Tagilo mieste įsikūrusioje „Uralvagonzavod“ gamykloje. Be 1992 m. čia sukurtų ir pradėtų gaminti tanko T-90 A, K, E, S modifikacijų, ši gamykla ir toliau gamina, o tiksliau pasakius – modernizuoja dar 1973 m. pradėtus gaminti tankus T-72 (šiandien tai įvairios tanko T-72BM modifikacijos). Kito, atrodytų, naujesnio tanko T-80 nesėkmę tikriausiai lėmė tai, kad atskirų jo mazgų gamyba sovietiniais laikais buvo išskirstyta po visą šalį, todėl, SSRS subyrėjus, dalis gamybos pajėgumų liko už Rusijos ribų. Šiandien T-80 ir toliau lieka Rusijos ginkluotosiose pajėgose ir tikriausiai liks iki tol, kol bus pakeisti naujais. Tanko T-90 (kaip ir T-72) pasirinkimą galėjo lemti dar ir tai, kad juose yra įrengtas ne dujų turbininis (kaip T-80), o labiau patikimas dyzelinis variklis.
Ilgai buvo nesutariama ir dėl to, kiek tankų Rusijai reikia. Rusija nepajėgi išlaikyti jų kelias dešimtis tūkstančių. Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis (ĮGES) leido Rusijos europinėje dalyje jų turėti iki 6350. Net ir buvusioms SSRS respublikoms juos „pasidalinus“, šalyje jų liko kur kas daugiau. Įgyvendindama ĮGES reikalavimus Rusija daug tankų ir kitos šarvuotosios technikos supjaustė arba išvežė į saugyklas už Uralo. Žinoma atvejų, kai skubant tankai tiesiog buvo sustatyti laukuose arba net skandinami pelkėse. Kadangi pagal ĮGES atliekamas technikos skaičiaus mažinimas sutapo su Rusijos pajėgų išvedimu iš Europos, daugeliu atvejų buvo sunaikinti išvedamiems daliniams priklausę nauji tankai. Šiandien, vienais duomenimis, Rusija gali turėti apie 18 tūkst. visų modifikacijų tankų, kitais – apie 15 tūkst. tik naujausių tankų, iš kurių apie 400 yra T-90, 4,5 tūkst. – T-80, o kiti daugiau kaip 9 tūkst. – T-72. Rusijai sustiprinus savo pajėgų kovinį rengimą, dauguma jų buvo intensyviai eksploatuojami, todėl Gynybos ministerija pripažįsta, kad šiandien beveik 9,4 tūkst. tankų jau reikia remonto.
Atrodo, kad 2005 metais pradėjus planuoti tai, kas šiandien vadinama Ginkluotųjų pajėgų reforma, buvo manoma, jog Rusijai pakaktų apie 6 tūkst. naujų tankų. Dauguma jų turėjo būti nuolatinės parengties pajėgose, kiti – mobilizaciniuose daliniuose (saugojimo bazėse) ir mokomuosiuose centruose. Tačiau planus pakoregavo du nemalonūs įvykiai. Prasidėjusi pasaulinė ekonomikos krizė smarkiai sumažino šalies galimybę finansuoti naujų tankų gamybą. Bet tai dar būtų pusė bėdos. Jau 2007 m. tapo aišku, kad išganingasis T-95 projektas žlunga. 2007 m. pabaigoje generolas N. Makarovas puse lūpų užsiminė, kad dėl tanko T-95 kilo techninių problemų, bet tikimasi, kad jos bus išspręstos ir 2009 m. tankas stos į rikiuotę. Tačiau tai buvo tik pastangos išsaugoti orumą. Serijinė T-95 gamyba pasirodė esąs visiškas blefas. Sunkiai sekėsi ir su „Juoduoju ereliu“. Galiausiai prieš porą mėnesių buvo atvirai pripažinta, kad ir jis patyrė fiasko. Rusija liko be naujo tanko, o pinigų smarkiai sumažėjo. Reikėjo ką nors daryti.
Naujam tankui sukurti reikia daug laiko ir lėšų. Sprendžiant iš kariškių pasisakymų, atrodo, kad buvo nutarta, kol bus sukurtas naujas tankas, apsiginkluoti tuo, kas yra likę geriausio, prioritetą teikiant nuolatinės parengties daliniams (apie 2 tūkst. tankų). Planuota iki 2015 m. Ginkluotosioms pajėgoms įsigyti apie 1,5 tūkst. tankų T-90 ir daugiau kaip 0,5 tūkst. modernizuotų T-72BM. Vėliau modernizuotais ir naujais tankais aprūpinti mokomuosius dalinius ir užpildyti saugyklas. „Uralvagonzavod“ generalinis direktorius patvirtino, kad gamykla jau prieš kelerius metus parengė T-72 modernizavimo programą. Modernizuojant pagerinamos tankų taktinės techninės charakteristikos, atnaujinama kompiuterinė įranga, įmontuojami termovizoriai ir kiti prietaisai, uždedama aktyvioji apsauga ir, kas labai svarbu, prailginamas tanko eksploatacijos laikas. Taip modernizuotas T-72 praktiškai prilygsta tankui T-90.
Greitai buvo surasta papildomų finansavimo šaltinių. Vyriausybės sprendimu Gynybos ministerijai leista parduoti senus tankus metalurgijos kompanijoms ir gautus pinigus skirti modernizavimui. 2007 m. buvo parduota apie 950 tankų, 2008 ir 2009 m. – po 4 tūkst. tankų. Planuojama pardavimą tęsti taip užsitikrinant svarų papildomą nebiudžetinių lėšų šaltinį. Bėda tik ta, kad pinigų reikia labai daug. Nors Rusijos Ginkluotosios pajėgos nemoka už T-90 po 5–7 mln., o už T-72BM – po 1–2 mln. JAV dolerių, kaip pažadėjo Venesuela, reikiamos sumos už naujus tankus vis tiek susidaro didelės. Net smarkiai padidinus gynybos pramonės finansavimą (2008 m. jis siekė 800 mlrd., 2009 m. – 900 mlrd., o 2010 m. pasieks 1100 mlrd. rublių), to naujiems tankams neužtenka. Kita vertus, sprendžiant iš daugelio pasisakymų, Rusijos gynybos pramonės kompleksas nusilpo ir nebepajėgia greitai pagaminti tiek T-90, kad patenkintų ir Rusijos pajėgų reikmes, ir užsakovus Indijoje bei Venesueloje. Atrodo, kad nutarta šią problemą išspręsti taip: visus užsakovus patenkinti tik dalį produkcijos tiekiant naujais tankais, o kitą dalį kompensuojant modernizuotais T-72. Todėl modernizacijai skiriamas didelis dėmesys. Rezultatai greitai tapo matomi. Štai 2006 m. Rusijos ginkluotosios pajėgos įsigijo 30 naujų ir 180 modernizuotų tankų, o 2007 m. iš planuotų 217 naujų tankų, remiantis lenkų spaudos pranešimais, naujų įsigyta tik 30, tačiau modernizuotų gauta 186. 2008 m. paskelbiama trejų metų programa įsigyti per 300 naujų tankų, vadinasi, po 100 tankų kasmet. Tačiau informacijos, kiek naujų ir modernizuotų tankų buvo įsigyta per tuos metus, atviruose šaltiniuose rasti nepavyko, o 2009 m. iš planuotų 100 tankų iki šiandien vadai patvirtino įsigiję tik 20. Taigi su naujais tankais sekasi sunkokai.
O dabar grįžkime prie Kaliningrado tankų. Kaip jau minėta, dauguma jų – 1997 m. išformuotos 11-osios armijos technika. Sprendžiant pagal matytas išvežamų tankų nuotraukas, tai 1985 m. gamykloje patobulinta tanko T-72 modifikacija T-72B. Ji masiškai pradėta gaminti nuo 1988 metų. Vokietijoje šie tankai atsirado vos keleri metai prieš Berlyno sienos griuvimą, tad didesnę laiko dalį praleido stovėdami. Atvežus į Kaliningradą jie, skirtingai negu Sibiro laukuose, buvo sustatyti sandėliuose ir dešimtame dešimtmetyje praktiškai neeksploatuoti. Tuometinė lėšų stoka užtikrino tik sandėliavimą ir konservavimą, tačiau to visiškai pakako naujiems tankams, kuriems reikia tik minimalaus aptarnavimo. Dar daugiau, tai apsaugojo nuo visokiausių eksperimentinių modernizacijų, kurios Rusijos daliniuose po 1999 m. buvo gana paplitusios. Taigi šiandien šie tankai labiausiai tinka serijiniam gamykliniam modernizavimui, tereikėjo juos tik pergabenti į gamyklą. Matyt, vis dar išliekant gajai karinės maskuotės filosofijai, iš pradžių jie buvo vežami jūra, na, o išgabenant paskutiniuosius tikriausiai buvo nutarta dar ir politinių dividendų susikrauti.
Taigi atsakymai į straipsnio pradžioje pateiktus klausimus turėtų skambėti taip. Rusija persiginkluoja pati ir plečia savo ginklų eksportą. Susilpnėjęs Rusijos gynybos pramonės kompleksas nesugebėjo sukurti ir pagaminti užtektinai naujos ginkluotės, todėl pasirinktas maksimalus jau sukurtosios modernizavimas. Tam geriausiai tinka mažai eksploatuoti ir vietinių modernizacijų išvengę tankai. Tokie ir buvo Kaliningrado srityje. Jie išvažiavo. Išvažiavo į gamyklas, kad vėl grįžtų į rikiuotę Rusijos, Venesuelos ar kitų valstybių užsakovių karinėse pajėgose.
Daivis Petraitis
