Dar 2001-aisiais, būdamas vos 15-kos, Arvydas išvyko į JAV. Karšti vakarėliai saulėtuose Majamio paplūdimiuose, įtakingi draugai ir net narkotikai, kuriais prekiavęs, o vėliau ir vartojęs jaunuolis prisišaukė bėdą. Po pusės kalėjimuose praleistų metų vaikinas buvo parsiųstas atgal į Lietuvą.
„Išlipau iš lėktuvo avėdamas tomis pačiomis šlepetėmis, su kuriomis slankiojau kalėjimo koridoriuose. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje turėjau artimųjų, kurie mane šiltai priėmė. Vos atskridęs paskambinau giminaičiams. Į oro uostą atvyko teta su dėde. Pagelbėjo ir mamos brolis iš Biržų, jam esu be galo dėkingas. Jei ne šie žmonės – manęs čia nebūtų“, – prisiminimais dalijasi AkA.
- Kodėl buvai deportuotas? – paklausiau atlikėjo.
- Pagrindinė priežastis buvo ta, kad baigėsi vizos galiojimo laikas. Teko kalėti ir kriminaliniame ir migraciniame kalėjime. 2008 m. mane deportavo į Lietuvą. Grįžus čia vėrė nepakeliama nostalgija. Sunku buvo gyventi neturint nieko, ką sukaupiau gyvendamas Amerikoje.
Tuomet ir pasinėriau į muziką. Pradėjau improvizuoti. Net pats nesupratau, iš kur ėmė kilti tiek minčių. Pradėjau darbuotis įrašų studijoje. Pirmą kartą įrašinėjau Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, vėliau, padedant draugams, radau „Patalog music“ įrašų kompaniją.
- Kaip spėjai taip greitai susirasti draugų?
- Kaip mano teta pasakytų – aš draugų ir Marse susirasčiau. Esu gana landus, man patinka komunikuoti. Aplink mus sukiojasi daug skirtingų asmenybių, todėl jaučiu malonumą susipažindamas, atrasdamas kažką naujo.
- Sutik, dažniausiai susipažįstame vakarėliuose. Nejaugi po tokios patirties JAV nenustojai vakaroti?
- Majamio tūsai ir Lietuvos tūsai... Nėra ko lyginti. Čia kaip ponis su žirgu. Ten viskas yra kur kas atviriau, visai kitoks mentalitetas, kuklumo – nerasta. Viskas lygiai taip, kaip tuose amerikietiškuose filmuose.
Kitaip nei Lietuvoje, ten nereikia prie savęs saugoti daiktų ir baimintis, kad būsi apvogtas. Žinoma, yra buvę visokių situacijų, tačiau tų žmonių mąstymas visai kitoks. Todėl grįžus į Lietuvą man buvo labai sunku prisitaikyti prie visuomenės. Čia žmonės labai užsidarę, kritiški, negatyvūs.
Aš manau, kad jei žmogus kažkuo užsiima, tai jį reikia pagirti, o ne smerkti, tyčiotis. Būtina vieniems kitus palaikyti, bendradarbiauti. Tik susikooperuodami galėsime sukurti bendrą produktą ir eksportuoti jį į užsienį, pritraukti investicijas. Tačiau dabar, pavyzdžiui, tarp muzikos įrašų kompanijų tvyro konkurencija.
- Tęsiant kalbą apie vakarėlius... Kaip manai, kuo skiriasi lietuvaitės nuo amerikiečių?
- Jos labai skirtingos, bet kartu ir labai panašios. Tačiau, jei lietuvė mergina elgtųsi taip, kaip amerikietė – neabejotinai būtų pasmerkta visuomenės. Galiu pasakyti taip – visi esame šiek tiek ištvirkę, tik vieni bando tai paslėpti, o kiti gyvena laisvai. Baikime teisti kitus, būkime atviri, nuoširdūs. Amerikiečių požiūris kitoks, bet tik dėl to, kad yra visai kitaip augę, auklėti. Juk ir mes vis dar jaučiame sovietinį palikimą.
- Lietuvoje stengiesi populiarinti amerikietiško repo kultūrą. Kaip manai, ar į mūsų šalies muzikos rinką gali įsisprausti ir tokia šaka?
- Repo kultūra čia ir taip egzistuoja. Lietuvoje yra atlikėjų, kurie geba sukurti neblogų produktų. Pavyzdžiui, Mad Money, Lilas ir Innomine. Aš irgi šioje kultūroje tikiuosi atrasti sau vietos.
- Ko siekdamas pripažinimo niekuomet nedarytum?
- Nedalyvaučiau jokiame muzikiniame televizijos projekte. Tokių šou dalyviai nusimuša savo prekės ženklą. Žinoma, viskas kur kas lengviau – juos pagrimuoja, sukuria stilių ir tiesiog išleidžia į sceną. Aš noriu visko pasiekti pats.
- Ar jau spėjai susikurti pamatus Lietuvoje?
- Ne, vis dar kuriu. Šiuo metu dirbu, kaupiu pinigus ir mokausi. Birželio mėnesį tikiuosi gauti Vilniaus Kolegijos renginių organizavimo ir muzikos vadybos diplomą.
- Svajoji turėti savo įrašų studiją?
- Labai norėčiau. Svarstau, kad tuomet stengsiuosi bendradarbiauti su užsieniu, eksportuoti produkciją. Pavyzdžiui, švedai savo muziką siūlo Amerikai ir jiems iš tiesų neblogai sekasi. Turime ir mes geros muzikos, atlikėjų, tik reikia pakrauti fūrą ir išvežti.
- Populiariausi reperiai didžiuojasi ištaigingais namais, naujausiais automobiliais ir seksualiomis širdies draugėmis. Ar turi prie ko prisiglausti niūriais žiemos vakarais?
- Prieš keletą mėnesių turėjau. Bet po dviejų metų draugystės ji mane paliko. Nežinau, gal dėl to, kad aš dar nesu susitupėjęs. Nekalbu apie vakarėlius, tam nėra laiko. Tiesiog kartais atrodydavo, kad ant kaklo kabo akmuo ir tempia žemyn. Dėl to dažnai kildavo kivirčų, nesusipratimų.
Aš visuomet noriu dirbti, kurti. Tuo užsiimu kad ir kur būčiau: namuose, studijose... Kartais įkvėpimo ieškau užsilipęs ant stogo. Man reikia laisvės, kad galėčiau daryti tai, kas man teikia malonumą.
- Gal per tuos du metus susikūrei merginos idealą?
- Mano idealas – paprasta ir natūrali mergina. Su nuostabia šypsena ir nuostabiu humoro jausmu, rūpestinga. Noriu, kad suprastų mano aistrą muzikai. Noriu, kad ir pati turėtų tokį užsiėmimą, kuris ją vežtų. Kalbant apie išvaizdą – nesu nusistatęs jokių kriterijų.
