Ramūnas įdėjo skelbimą į laikraštį, kad ieško darbo – gali padėti malkas sutvarkyti, atlikti kitus fizinius darbus. Pasak Birutės, jis darbo nebijo, yra fiziškai stiprus, tik psichinė sveikata kartais pablogėja – tuomet jis susigūžia, pradeda bijoti žmonių, bet nueina, paguli, ir vėl viskas gerai. O ir pati Birutė norėtų dirbti. „Jaučiuosi veikli, energinga, eisiu į Užimtumo tarnybą, gal pavyks įsidarbinti“, – planus dėlioja moteris. Ji norėtų dirbti virėjo padėjėja. Pora turi ir daugiau planų – nuo rudens galvoja pradėti lankyti sporto klubą „Siekis“, prisijungti kviečia ir „Židinio“ bendrija.
Gražiausi metai – globos namuose
Birutė ir Ramūnas našlaičiai. „Aš neturėjau nei vaikystės, nei tėviškės. Visada gyvenau valdiškuose namuose, internatuose“, – pasakoja Birutė. Užaugusi ji susirgo psichikos liga, neturėjo kur gyventi. Būdama 28 metų pateko į Suvalkijos socialinės globos namus. „Čia praleidau gražiausius savo jaunystės metus“, – sako moteris. Ramūnas taip pat gyveno šiuose namuose. Po 5 metų draugystės jie sugalvojo susituokti, bet manė, kad niekas neleis, tad sutarė, kad nusipirks žiedus ir nešios. Bet direktorė, išgirdusi žinią, tik suplojo rankomis: bus vestuvės. Ir štai pora jau 15 metų kartu. Pasak Birutės, jie myli vienas kitą, supranta, o dabar pirmą kartą gali pasidžiaugti savo namais. „Mes dviese jėga, mes komanda“, – džiaugiasi pokyčiais moteris.
Prasidėjus globos įstaigų pertvarkai Birutė su Ramūnu kurį laiką buvo įsikūrę grupinio gyvenimo namuose. Bet ten jiems nepatiko – kartu gyveno 8 žmonės, visi skirtingos sveikatos būklės, amžiaus, visą laiką šalia buvo socialinis darbuotojas. Moteris sako jausdavusi įtampą. Po 1,5 metų atsirado galimybė persikelti į vadinamąjį apsaugotą būstą – jie gyvena savarankiškai, bet gauna pagalbą tada, kai jos reikia. Birutė pasakoja, kad juos lankanti atvejo vadybininkė – kaip draugė, giminaitė. Ji padėjo užsiregistruoti pas gydytoją, kartu kūrė „Facebook“ profilį, išmokė įjungti skalbimo mašiną, orkaitę, visada pataria, padrąsina. Maistą Birutė su Ramūnu nusiperka ir pasigamina patys. Iš pradžių dviejų kambarių bute pora jautėsi kiek nejaukiai, bet dabar labai džiaugiasi. „Mano net sveikata pagerėjo“, – sako Birutė ir priduria, kad abudu su vyru sąžiningai geria vaistus. „Kaimynai turbūt net nežino, kad mes turime negalią. Mes nepanašūs į ligonius, mandagiai pasisveikiname, ir viskas“, – sako moteris.
Ji sako kartais pagalvojanti, kaip būtų, jei prieš 20 metų būtų turėjusi tokią galimybę. „Esame dėkingi likimui, kad nerodo grimasų, o džiugina“, – sako Birutė. Ji jau svarsto, kaip bus, kai baigsis projektas ir teks suktis patiems. Moteris įsitikinusi, kad iš 400 eurų pensijos jie galėtų išgyventi. O gal ir kokį darbelį pavyks susirasti.
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
Pora tikrai gali gyventi savarankiškai
Lietuvoje jau ketvirti metai vyksta didžiųjų globos įstaigų pertvarka. Pertvarkos proceso ekspertės Marijampolės ir Tauragės regione Marijonos Janavičienės teigimu, Kairių šeima – geras pavyzdys, kad žmonės, daug metų praleidę institucijoje, gaudami pagalbą, tikrai gali gyventi bendruomenėje. „Anksčiau proto ir psichikos negalią turintys žmonės neturėjo pasirinkimo. Jiems buvo vienintelė galimybė – institucinė globa. Dabar į įstaigas patenka tik sunkesnę negalią turintys žmonės, atsiranda vis daugiau alternatyvų bendruomenėje. Viena tokių – apsigyventi vadinamajame apsaugotame būste, kur teikiama atvejo vadybos pagalba“, – sako ekspertė.
Pasak M. Janavičienės, iš globos namų sugrįžti į bendruomenę nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Daugelis institucijoje gyvenančių žmonių yra praradę socialinius įgūdžius arba iš viso jų nesusiformavo, nes nuo vaikystės gyveno supergloboje. Birutė ir Ramūnas buvo savarankiškesni nei kiti globos namų gyventojai, dėl to M. Janavičienė įsitikinusi, kad jie tikrai įsitvirtins. Yra ir daugiau sėkmingų pavyzdžių – pora iš Didvyžių globos namų apsigyveno apsaugotame būste Kaune. Iš pradžių jie patys abejojo, bijojo, kad gali nepavykti. Bet jų aplankyti nuvažiavusi socialinė darbuotoja pamatė, kad sekasi puikiai. Svarbiausia tai, kad žmonės laimingi, nes gali patys tvarkyti savo gyvenimą: „Pagaliau galime gyventi taip, kaip visi.“ Kai kurie apsaugotame būste apsigyvenę žmonės jau įsidarbino.
Grupinio gyvenimo namai – stotelė į savarankišką gyvenimą
Vis dėlto daugelis globos namų gyventojų be nuolatinės socialinio darbuotojo pagalbos gyventi negalėtų – taip teigia jų savarankiškumą vertinę nepriklausomi ekspertai. Jiems siūloma kita alternatyva – grupinio ar savarankiško gyvenimo namai. M. Janavičienė įsitikinusi – grupinio gyvenimo namai tikrai nėra ta pati institucija, kur varžomos asmens laisvės. Čia žmonės gyvena tarsi didelė šeima, patys gaminasi valgyti tai, ką nori, patys tvarkosi, švenčia šventes, turi šiltnamį, eina pas kaimynus, aplanko renginius bendruomenėje, prisijungia prie įvairių organizacijų, klubų veiklos. Tiesa, kartu gyvena nemažai žmonių, iki 10, bet juk ir šeimoje reikia susiderinti interesus, susitarti.
Pasak pertvarkos proceso ekspertės, grupinio gyvenimo namai – tai tarsi tarpinė stotelė į savarankiškesnį gyvenimą. Čia gyventojai mokomi tvarkytis, gaminti maistą, apsipirkti. Jei jų galimybės leidžia ir patys nori, vėliau jie gali pereiti į apsaugotą būstą. Kairių šeima perėjo šį etapą, tačiau tai nėra būtina, savarankiškesni žmonės gali iš karto apsigyventi apsaugotame būste. Ši paslauga – tai Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinamo projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ dalis. Jame prioritetas teikiamas globos įstaigų gyventojams. Vis dėlto svarbu, kad žmonės ir nepatektų į įstaigas, dėl to apsaugotame būste gali įsikurti ir iki šiol bendruomenėje gyvenę žmonės, kuriems prireikė pagalbos.
Didelių globos namų nebeliks
M. Janavičienės teigimu, pasibaigus pertvarkos procesui kiekvienoje institucijose turėtų likti ne daugiau kaip 40 asmenų – tai būtų slaugomi, sunkesnę negalią turintys žmonės. Visi kiti apsigyvens mažesniuose, kompaktiškuose namuose. Deja, šis procesas nėra nei greitas, nei lengvas. Iki šiol šalyje veikia 38 stacionarios globos įstaigos neįgaliesiems, kuriose gyvena daugiau nei 6 tūkstančiai asmenų, turinčių proto ar psichikos negalią. Marijampolės regione tokių įstaigų bene daugiausia. Dviejose – Didvyžių ir Suvalkijos socialinės globos namuose – gyvena po daugiau nei 200 žmonių, Kalvarijos socialinės globos namuose – 110. Iki 2030 metų tokių įstaigų turėtų nelikti. „Tai nėra lengva – ir patys žmonės turi daug baimių, jaučiamas ir bendruomenės pasipriešinimas, bet kai prieš 4 metus pradėjome reformuoti vaikų globos sistemą, taip pat buvo daug skepticizmo ir priešpriešos: kas imsis globoti visus tuos vaikus. Dabar retai kurioje savivaldybėje nėra budinčių globėjų“, – svarsto M. Janavičienė.
Ji džiaugiasi, kad daugelis savivaldybių (ypač Marijampolės regione) supranta pertvarkos procesų svarbą, supranta, kad būtina kurti naujas paslaugas bendruomenėje. „Mes šiek tiek atsiliekame. Kurį laiką valstybė ėjo ne tuo keliu. Didžiules lėšas investavome į didelius globos namus, į pastatus, bet per mažai dėmesio buvo skiriama žmogui, tam, kad jis gyventų bendruomenėje“, – sako pertvarkos proceso ekspertė.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
