„Paėmus Dubajų, kur pinigų netrūko, vidinė erdvė labai panaši, išorėje tūris galbūt šiek tiek paapvalintas. Bet kad nuo to būtų architektūra laimėjusi, negalima teigti. Kažkuria prasme tas lietuviškas minimalistinis variantas atrodo santūriau ir stilingiau. Vokietijoje, Austrijoje, kiek teko matyti, tūris aplipdomas ažūrinėmis konstrukcijomis, siekiant jį šiek tiek sušvelninti vietovės kontekste, bet tai irgi dekoratyvinės priemonės“, – pasakojo D. Linartas.
Arenos viduje naudojant viražus sukurtas Austriškų kalnų įvaizdis. Pasak „Snow arenos“ architektės Justinos Narauskienės, buvo svarstyti ir lietuviški motyvai, ir modernaus interjero idėja.
„Po ilgų diskusijų nuspręsta, kad viešas objektas turi būti šiltas, priimtinas absoliučiai visai visuomenei. Orientuotasi į Europoje lyderiaujančius slidinėjimo kurortus – Austriją, Šveicariją, – kad būtų suteiktas maksimalus komfortas išsiilgusiesiems kalnų.“
Visgi, pasak D. Linarto, sunku apgauti pojūčius ir įsivaizduoti, kad čiuoži Austrijos kalnuose, kur šviečia saulė.
„Tai būtų per stiprus palyginimas. Aišku, reikia sveikinti pastangas švelninti buvimo atmosferą uždaroje aplinkoje“, – tikino slidinėjimo entuziastas.
Vyro teigimo, arenos restoraną buvo galima suprojektuoti aukčiausiame arenos taške, taip būtų buvusi sukurta unikali aplinka ir atmosfera. Taip pat, pasak D. Linarto, slidinėjimo trasose trūksta apšvietimo.
„Pabuvus ten ilgesnį laiką, pradeda psichologiškai slėgti“, – tikino D. Linartas.
