Rūta Klišytė VL žurnalistė
„Šios svečios šalies neįsimylėti neįmanoma“, – patikino neseniai Kroatiją su šeima aplankiusi vilnietė Birutė. Anot jos, net kandusis Bernardas Šou, ilsėdamasis Kroatijoje, prarado žymųjį savo sarkazmą. Vietiniai gidai su pasididžiavimu cituoja šio garsaus rašytojo žodžius: „Dievas sumanė pašlovinti tai, ką sutvėrė, todėl paskutinę pasaulio kūrimo dieną iš ašarų, žvaigždžių ir jūros alsavimo sukūrė Kroatiją“.
Nelyg sutartinės
„Kroatijoje – neįprastai šiltas šiose platumose vėlyvas ruduo, kuris lietuviams – tarsi vėsoka vasara. Mažame žvejų miestelyje, visai šalia gražuolės Opatijos, žinomo kurorto, ramu ir šviesu, nebėra turistinio šurmulio.
Ryški spalio pabaigos saulė apšviečia miestelio aikštę, į kurią iš lėto renkasi moterys, apsitaisiusios tautiniais drabužiais. Vilnonės dryžuotos kojinės, balti nėriniuoti kykai, papuošalai iš apskritų žalvarinių medalikėlių per visą krūtinę, nepaprasto grožio ažūriniai sijonai ir prijuostės. Vyrų nesimato. mums paaiškina, kad tie išplaukę žvejybon: šiuo metų laiku iš Adrijos tinklais jie traukia ne žuvį, o kalmarus, – įspūdžiais dalijosi vilnietė Birutė. – Paauglės iš vietos muzikos mokyklos ir garbaus amžiaus tautinio ansamblio moterėlės, susibūriuos aikštėje, užtraukia tradicinę rudens dainą – pratisą, nostalgišką. Šios moterų dainos kažkuo priminė mūsų sutartines: mane tiesiog užbūrė labai savita, archajiška jų harmonija. Negana to, kroatės įsigudrina išdainuoti net priebalses, kurias jų tauta mėgsta labiau nei balses, tarsi išstumtas iš žodžių.“
Birutės, profesionalios muzikantės, pasakojimas toks sklandus ir melodingas, kad net nesinori jo pertraukti klausimais. Visgi pasidomiu, kaip kroatai vadina savo kraštą, „Ir mane domino, kodėl anksčiau šis kraštas vadintas Chorvatija (taip jį lig šiol vadina rusai – aut. past.). Pasirodo, kad kroatai savo šalies pavadinimą taria dar kitaip – Hrvatska, nurydami visas balses, kaip jiems įprasta“, – paaiškino keliautoja.
Patraukli visais metų laikais
Tai išties senos kultūros šalis: nepriklausoma Kroatijos valstybė susikūrė kur kas seniau nei Lietuvos, dar IX a., vėliau patyrė nė vieną okupaciją, padalijimą, aneksiją, pabuvojo ir „broliškame“ Jugoslavijos lageryje, iš kurio ištrūko tik per kruviną karą. Plotu Kroatija už Lietuvą mažesnė, tačiau gyventojų joje daugiau – 4,5 mln., dauguma jų – katalikai. Taigi esame panašūs ir turime daug bendra. „Kroatai su lietuviais bendrauja ypač noriai, atvirai ir šiltai, kaip lygūs su lygiais, kaip broliai su broliais. Dauguma žino, kad lietuviai „sugriovė sovietų valstybę“, ir tai juos žavi. Patys kroatai kankinamai ilgai vadavosi iš sovietų palikimo, subyrėjus Jugoslavijai kilo net brolžudiškas karas, – pašnekovė priminė neseną istoriją. – Apie tą baisų laikmetį ir jo padarinius kroatai lig šiol negali kalbėti be ašarų, o ir mes matėme tuščius belangius, kulkų suvarpytus namus, kuriuos apleido iš čia bėgę serbai.“
Kroatai, kaip ir mes, gyvena didelių ir turbūt todėl agresyvokų tautų apsuptyje, yra patyrę ir XX a. karo siaubą, taigi užsigrūdinę ne mažiau už mus. Birutė juos pavadino liūdnais optimistais arba atsipūtusiais pesimistais. Jie pasitiki ne savo politikais, ne Europos Sąjunga, į kurią tik neseniai įstojo, o gimtojo krašto gamta – jūra ir nuostabiais kalnais. Juk jie lig šiol pragyvena pirmiausia iš savo gamtos grožio, jos teikiamų gėrybių ir nuo jų yra labiausiai priklausomi.
Viena švariausių Europoje
Kroatija – viena iš ekologiškai švariausių Europos šalių. 10 nacionalinių šalies parkų garsėja įspūdingais vietovaizdžiais, tyrais ežerais, kalnų upėmis, augmenijos bei gyvūnijos gausa ir įvairove. Šiauriau nuo sostinės Zagrebo plyti kalnuotoji Zagorjė, rytuose derlingosios Panonijos lygumas riboja Dunojaus, Dravos ir Savos upės. „Kroatijos turtas, kaip supratome, yra miškai, jais apaugęs net trečdalis šalies teritorijos. Važiuodamas negali atsigrožėti miškais, lipančiais į kalvas ir kalnus“, – sakė Birutė. Visgi ji paakino pakilti ir į aukštikalnes, kur vietiniai užveža turistus visureigiais (patiems užsikarti reikia tam tikrų alpinizmo įgūdžių). Lietuvei ypač didingi pasirodė Velebito kalnai, esantys Paklenicos nacionaliniame parke.
Nedidelėje šalyje skiriamos netgi trys klimato zonos: Viduržemio pajūrio, kalnų ir vidutinė žemyninė. Pirmoji subtropinio klimato zona apima visą Adrijos pakrantę ir Dinarų salyną, kur vasarą knibžda turistų, mat vasaros čia karštos ir sausos (liūtys trunka vidutiniškai 15 dienų). Žiemos čia vėsokos, labai lietingos, tačiau mums, aimanuojantiems dėl šilumos kainų, čia rojus: vidutinė temperatūra sausį – 12 laipsnių šilumos. Būna kalnuose ir smarkių pūgų, atūžiančių net iki pakrantės.
Dėl švelnaus klimato Kroatija atvykėliams yra miela ištisus metus. Žiemą Kroatijos kalnuose populiarus slidinėjimas, vasarą – maudynės, vandens slidžių sportas, buriavimas. O ir pavasarį bei rudenį Adrija vis dar pilna burlaivių. Pamėgę šį meditacinį intelektualų sportą, buriuotojai čia suguža iš viso pasaulio, neretas turi savo burlaivį kokiam nors Adrijos uoste. „Čia susipažinome su brazilu, kuris mielai paplukdė mus savo „piratine“ jachta ir patikino, kad Viduržemio jūra, nuo seno laikoma pasaulio centru, yra „pasipūtusi“, o Adrija jam yra „kukli ir graži lyg nuotaka“, – šypsojosi pašnekovė.
Kaklaraiščio išradėjai
Senasis Dubrovnikas, kurio istorinį paveldą globoja UNESCO, laikomas gražiausiu miestu prie Adrijos. Birutės šeimą labai nustebino tai, kad, keliaudami Adrijos pakrante jo link, jie netikėtai atsidūrė... kitoje valstybėje. „Ši pietinė Adrijos pajūrio dalis nuo šalies yra atkirsta 25 km ilgio koridoriumi su Neumo miestu, kuris priklauso kaimynei Bosnijai ir Hercegovinai. Mat viduramžiais šis ruožas nepriklausomos Dubrovniko respublikos buvo perleistas Osmanų imperijai: su turkų pagalba mėginta apsisaugoti nuo galingosios Venecijos ekspansijos Adrijos jūroje. Vėliau šią teritoriją paveldėjo Bosnija ir Hercegovina“, – pasakojo lietuvė, patikinusi, kad kertant šį koridorių dėl dvišalio valstybių sutarimo vizos nereikia.
Ar žinote, kad kroatai yra nusipelnę klasikinei madai? Tai jie išrado kaklaraištį! Šį aksesuarą ypač pamėgo prancūzų dabitos ir pavadino atitinkamai – cravate. Kroatijoje pasakojama, kad 30-mečio karo metu stileivos prancūzai susižavėjo sąjungininkų kroatų raitelių savitai ryšimomis kaklaskarėmis. Jie klausdavo, besdami kroatams krūtinėn: „Kas gi čia?“ Ir sulaukdavo teisingo atsakymo: „Chorvatas!“ (prancūziškai cravate ). Vokiečiai šį aksesuarą vadina Krawatte, ukrainiečiai – kravatka. Taigi, vyrų mada nebeįsivaizduojama be šios chorvatiškos mazgu užrištos kaklaskarės!
