Aš ir buvau numirus. Labai sunkiai sirgau, kentėjau nežmoniškus skausmus. Savijauta buvo baisi. Prieš mirtį, sulėtėjo kvėpavimas pradėjo niekur nieko neskaudėti. Viduje buvo ramu. Viskas tik sulėtėjo. Buvo tik viena mintis pasamonėje, kai numirsiu labai noriu savo mamą sutikti. Ji jau seniai anapilin išėjo. Po to nieko negalvojau. Dar viskas sulėtėjo, ir viskas. Atsidūriau tamsioje erdvėje. Paskui atsiradau labai šviesioje erdvėje, ten deje ne mamą sutikau. Tačiau kitą žmogų. Žodžių nebuvo tik gestai. Ir vėl staiga tamsi erdvė. Nieko nejautimas. Ir tas pirmas oro gurkšnis. Pagalvojau geriau būčiau numirus. Vėl gryžo visi pojučiai. Širdis kalatavosi kaip išprotėjusi. Buvau namie. Nereikia mirties bijoti.