Dar praeitą mėnesį portale dalijomės jautria Airijoje gyvenančios Linos Grikšienės istorija. Ji su šeima Airijoje gyvena jau daugiau nei 15 metų.
Į šį kraštą moteris atkeliavo paskui dirbti išvažiavusį vyrą ir atsivežė vyriausią sūnų. Po keleto metų gimė antrasis sūnus, o šiek tiek daugiau nei prieš metus pora sulaukė ir trečio sūnaus Kajaus.
36-ąją nėštumo savaitę gydytojai nusprendė padaryti Cezario pjūvį. Mažas vaiko svoris nebuvo vienintelė priežastis: medikai pastebėjo, kad placentoje keitėsi vandens lygis, buvo pastebėtas kraujo perteklius, o virš vaiko galvos buvo nemažas kraujo krešulys. Šie dalykai ir galėjo lemti berniuką ištikusius sutrikimus.
Kovotojas iki paskutinės akimirkos
Praėjus parai po mažylio išėjimo, feisbuko „Vilties spindulėlis“ grupėje jautrius žodžius parašė ir pati Kajuko mama Lina Grikšienė:
„Leidžiant laiką ligoninėje, buvo daug visko. Ir džiaugėmės, ir daug ašarėlių... Kajukui buvo pagerėjimas, viltis, kad mūsų mažiukas susirgęs išsikapstys. Pirmadienio rytas buvo paskutinis rytas, kai apkabinus savo rankytėse laikiau mūsų stimuliuką... Užgeso maža gyvybėlė. Tuštuma širdyje ir tik prisiminimai, kurie išliks visada mūsų širdutėse.
Nuoširdžią padėką reiškiu visiems, kurie tikėjote mūsų kovotojo stiprybe, o jis stiprus, kiek jis daug išmoko, kiek gražių akimirkų patyrė... Iki pat paskutinės minutės visi drauge nenuleidome rankų. Su didele meile Kajukas-Kamilis keliauja savo mažomis pėdutėmis pas Dievulį ir pas visus angeliukus“, – skausmingai ir nuoširdžiai rašo Kajuko mama.
Pirmadienį iškeliavo į dangų
Prieš kurį laiką Kajus pasijuto itin blogai, pastarosiomis dienomis berniukas iš visų jėgų kovojo už savo gyvybę.
„Esame stresuoti, mažylis yra tikras kovotojas. Visą naktį praleidome kartu vienoje lovoje ir jo parametrai buvo visi idealūs. Ryte buvo ištraukta ventiliacija iš plaučių. Dabar jis kaukės pagalba kvėpuoja pats, sunkiai sekasi, bet jis nepasiduoda, tikimės jis truputį sustiprės ir bus jam lengviau. Jeigu rūgštis kraujyje dar labiau nepažeis smegenų. Laukiame stebuklo“, – internetinėje grupėje „Vilties spindulėlis“ narės perdavė Kajaus tėčio žodžius.
Deja, vis dėlto Kajui nepavyko atgauti prarastų jėgų, o medikams teko atjungti aparatus. Pirmadienį liūdną žinią apie Kajaus netektį pranešė viena iš grupės administratorių.
„Kajukas iškeliavo. Nebeslegia jo skausmai ir žemiški vargeliai. Daug teko tokiam mažiukui patirti...Užuojauta tėvams. Ačiū visiems, taip gausiai palaikiusiems mažąjį kovotoją ir jo šeimą“, – grupėje liūdną žinią pranešė administratorė.
Primename anksčiau aprašytą Kajuko istoriją:
Per mažas vaisiaus svoris
Kaip tuomet prisimenė pati Lina, jos nėštumas buvo ilgai lauktas ir planuotas, tiesa, moteris pasirinko savo nėštumą patikėti stebėti Dubline dirbantiems gydytojams, nes manė, kad didesniame mieste gaus geresnę priežiūrą.
„Galvojau, kad bus geriau, iš tiesų ir buvo geriau, galbūt tik reikėjo gal didesnės priežiūros. Visą nėštumą jaučiausi gerai, bet septintą nėštumo mėnesį viena gydytoja pastebėjo, kad mano pilvas yra per mažas ir nusprendė pasverti vaisių. Pamatė, kad jis nėra atitinkamo dydžio, kokio turėtų būti. Svėrė tik 1,6 kilogramo“, – pasakojo pašnekovė.
Pastebėjus netinkamą vaisiaus dydį, medikai nutarė Liną paguldyti į ligoninę ir taip stebėti vaisių, jo spyrius, judesius ir augimą. 36-ąją nėštumo savaitę medikai nusprendė moteriai atlikti Cezario pjūvį, nes matė, kad pilve yra nestabilūs vandenys ir kraujo pratekėjimas pro placentą.
„Medikai galvojo, kad inkubatoriuje jam augti bus geriau. Tačiau štai, mums jau dešimt mėnesių, o kol kas vis dar vargstame. Kai kurias ligas gydytojams pavyko apmažinti, bet yra stiprus medžiagų apykaitos sutrikimas ir aukštas rūgšties kiekis kraujyje“, – sakė Kajaus mama.
Priežasčių medikai neranda
Kai pirmą kartą Kajus išvydo šį pasaulį, jis suverkė, tačiau nekvėpavo. Kūdikiui iš karto prireikė deguonies kaukės, kurią naudoti reikėjo ištisą savaitę.
Vėliau išryškėjo ir kitos sveikatos problemos – širdies problemos (gerai nedirbo vienas iš raumenų), aortoje nustatytas susidaręs krešulys. Po keturių savaičių Kajus buvo pervežtas į Vaikų ligoninę Dubline, kur jis buvo stebimas dėl laktato (red. Pieno rūgštis).
Tuomet Kajui buvo suėję dešimt mėnesių. Iš pirmo žvilgsnio, jis atrodė sveikas ir gūguojantis berniukas, tačiau jis nesėdėjo, nelaikė žaislų, o jo raida atitiko keturių-penkių mėnesių kūdikio raidą.
Šeima nuolatos važiuodavo tikrintis į Dubliną, tačiau konkrečių atsakymų jie vis negaudavo, o tyrimai užtrukdavo gana ilgai.
„Kol kas gydytojai negali nustatyti vienos tikslios Kajaus sveikatos sutrikimų priežasties, tikslių atsakymų jie neranda. Gali būti daug priežasčių, tačiau vienos tikslios nei vienas gydytojas mums nėra pasakęs. Mes lankėmės ir pas Lietuvos medikus, jie taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl taip atsitiko“, – tuomet pridūrė Lina.
Nebuvo paskirti kiti specialistai
Kajaus mama tada prisiminė, kad pats pirmasis šeimos gydytojas paminėjo, jog vaikui gali būti problemos ateityje su raumenimis. Tačiau kol medikai buvo susikoncentravę į vaiko svorį, jam nebuvo paskirtas nei akių gydytojas, neurologas nei kitas specialistas.
„Tik paminėjo, kad medžiagų apykaitos sutrikimas gali eiti per visą vaiko kūnelį, o kas blogiausia, tai atsiliepia ir jo vystymuisi. Jau kai jis buvo devynių mėnesių, kartu su vyru matėme, kad kažkas yra negerai, jis buvo toks minkštutis ir gležnutis.
Kai lankėmės Lietuvoje, medikai rekomendavo išbandyti reabilitaciją Slovakijoje ir už geradarių žmonių pinigus mes ten apsilankėme“, – tuomet prisiminė moteris.
Reabilituojantis Slovakijos ADELI centre, ten dirbantys specialistai, apžiūrėję Kajų, patikino, kad jo raumenų tonusas buvo miksuotas, tai reiškia, jog jo kojytės buvo per daug įtemptos, o rankos, krūtinė ir kaklas priešingai – per silpni. Tam, kad sustiprinti berniuko raumenis, šeima šiame centre dar turėjo apsilankyti ne vieną kartą.
Tačiau jau net ir po pirmosios reabilitacijos šeima pastebėjo žymius Kajaus pokyčius.
„Po dviejų ten praleistų savaičių stipriai matėsi jo pagerėjimas. Jis tapo guvesnis, bando draugauti ir su žaislais, išlaiko ilgiau akių kontaktą. Žinoma, reikia įdėti daug darbo, bet pažanga tikrai yra“, – tuomet atviravo mama.
