Kelionės – magiškas dalykas. Trokštantieji pamatyti svečias šalis kasmet savo atostogas skiria vienai ar kitai kelionei. Ne išimtis ir verslininkas Saulius Antanaitis.
Į Alžyrą patariama vykti iš Tuniso. Vizos į šią šalį būtinos. „Jau nuo pat sienos kiekvienas gavome po apsaugininką. Kam? Jie mus saugojo dieną naktį, – pirmaisiais įspūdžiais dalijasi S.Antanaitis. – Alžyriečius reikia pagirti, jie saugo užsienio piliečius nuo kariaujančių vietos berberų, kad mūsų nepagrobtų. Turėjome rimčiausią apsaugą su ginklais. Kol keliavome po Alžyrą, keitėsi net 19 policijos eskortų, nes, tarkime, jų vietinio Pakruojo rajono policija neturi teisės įvažiuoti į kitą rajoną. Kai kirtome Alžyro sieną, apsaugininkai pasakė: „Jei atvykote į šią šalį, turite laikytis visų mūsų nurodymų, jei kas nepatinka, apsisukate ir grįžtate į savo demokratijos šalį Tunisą.“
Miegamajame su apsaugininkais
„Viešbutis, į kurį atvykome, buvo tuščias, nes vyko šalies prezidento rinkimai – beje, tarp kandidatų buvo viena moteris, – tad mums buvo leista čia apsistoti tik išimties tvarka, – nacionalinius Alžyro ypatumus vardijo verslininkas. – Norėjau savo ponioms padėti užnešti lagaminus į penktą aukštą, bet man neleido apsaugininkai – moterys čia pačios viską turi užsinešti. Mano lagaminą jie užvilko... Miegojau triviečiame kambaryje, kuriame stovėjo trys lovos. Iš vienos pusės vienas, iš kitos – kitas apsaugininkas. Pasakiau, kad einu praustis. Leido. Po dušu stovėjau gal 40 minučių, kai grįžau į kambarį, jie buvo išardę ir blizgino automatus... Sako: „Mes nesiprausiame. O kam?“ Kai išvalė, išėjo į balkoną ir išpyškino po karabiną, pasiūlė ir man pašaudyti... Paprašiau, kad leistų išeiti iš kambario pas bendrakeleives išgerti vyno, bet manęs neišleido. Tokia tvarka. Miegot!“
Pasaulio stebuklas
Šalis unikali, tačiau apsauga vargino. Tad ko važiuoti į Alžyrą?
„Reikia pamatyti vieną pagrindinių pasaulio stebuklų – Konstantiną, – įsitikinęs S.Antanaitis. – Konstantinas – kabantis miestas, į kurį veda tik keturi tiltai. Bet šį miestą ir kalnus reikia būtinai pamatyti savo akimis, įspūdžio nenupasakosi jokiais žodžiais.“
Trečią pagal dydį Alžyro miestą Konstantiną žinomas rašytojas Aleksandras Diuma vadino „skrendančia Guliverio sala“. Miestas žinomas nuo senovės, Numidijos gyventojai jį vadino Sarim Batim. Vėliau jis priklausė fi nikiečiams, kurie miestą pavadino Cirta, kas jų kalba tai reiškė „miestas“. IV amžiuje jis pervadintas Konstantino Didžiojo garbei.
Šio miesto centras primena iškilusį rifą, kurį su išoriniu pasauliu jungia tiltai.
Mieste yra islamo universitetas, Konstantinos muziejus. Išlikę romėnų pastatų griuvėsiai. Daug europiečių akiai neįprastų mečečių, medresių, mauzoliejų. XIX amžiuje statyti Ahmad-bėjaus rūmai išsiskiria architektūra ir prabanga.
Konstantina (arab. Qusanţīnah) yra šalies šiaurės rytuose. Jis nutolęs 80 km nuo Viduržemio jūros pakrantės. Mieste yra tarptautinis oro uostas.
Išvadintos tvoromis
Keistoka girdėti, kad šalyje moteris kandidatuoja į prezidentes, o, tarkime, tualetų moterims nėra... Tik vyrams. „Jei užsimanydavo mano „žmonos“, apsaugininkai išvarydavo visus vyrus ir leisdavo joms įeiti, – pasakoja S.Antanaitis. – Vietos moterys, matyt, kenčia. ( Juokiasi.) Bet jos būna namie, niekur nevaikšto. Kartą užėjome į kavinę „Sultan“ – kava puiki, bet prisireikė į tualetą. Buvo, bet tik vyrams ir tokio dydžio, kad aš netilpau – durys neužsidarė. Kai tuo metu kavinėje pamatė mano drauges, reakcija, švelniai tariant, buvo įdomi. Kartą mano ponios buvo išvadintos tvoromis – tai didžiausias įžeidimas, negražiausias jų žodis...“
Su koše prie TV ekranų
O ką moterys veikia namie? „Matyt, žiūri televizorių, nes visi namai aplipdyti palydovinėmis antenomis, – nepaliauja stebėtis keliautojas. – Bet, girdėjau, jiems CNN neįdomu, o svarbiausia yra muilo serialai – teigiamų emocijų muilas. Jie nežiūri žinių, jiems neįdomu, kas darosi pasaulyje. Kavinėse vakarais vyrai aptarinėja serialų siužetus – jiems labiausiai rūpi, kaip baigsis kitoje serijoje...“
Taigi moterys sėdi namuose ir verda valgyti. Populiariausias maistas Alžyre – košės.
Jų ten daug rūšių, tačiau ypatinga keliautojams pasirodė avinžirnių košė su jūros gėrybėmis.
Laimingi nuo saulės
Keliautojus Alžyre nustebino daugybė aukštųjų mokyklų – ištisi nauji ir gražiai sutvarkyti universitetų kvartalai. Alžyre mokslas nemokamas, viską apmoka valstybė. „Klausė, ar turiu vaikų, sako, gali atvažiuoti mokytis, – nustebęs pasakoja S.Antanaitis. – Šiaip jie – gan išsilavinusi tauta. Puikiai kalba prancūziškai, nes ši kalba privaloma, dažnas moka anglų. Nuostabiausia, kad ir Alžyre, ir Libijoje visi šypsosi ir atrodo laimingi. Gal juos taip veikia saulė?“ Keliautojas tikino, kad Alžyre patirtų įspūdžių užteks ilgam. Tačiau, kad jo galvoje jau sukasi kitos kelionės planai, abejoti netenka.
Aurika Merkienė
Iš Alžyro atsivežti įspūdžiai verti kelionės vargų (valstietis.lt nuotr.)
