Alkis surasti save Irmos gyvenime nedingsta. Ką moteris tikrai žino, – rutina ne jai. Momentas, kai jaučiasi įsprausta į rėmus, verčia nerti gilyn ir eiti į priekį. Šiandien ir visada Irma – paieškų kelyje. Fotografė, keliautoja, gidė, makrame kūrėja, mokytoja, desertų gamintoja sako, kad nė vienas kelias nėra baigtinis. Žmogus gyvena tol, kol ieško.
Irma, kokioje šeimoje Jūs užaugote? Kaip prabėgo Jūsų vaikystė?
Šeima buvo normali, tradicinė, eilinė šeima. Tėtis buvo ypač tradicinių pažiūrų, labai geras, labai malonus žmogus, o mama tarsi netilpo į gyvenimo rėmus. Jai visada reikėjo kažko daugiau, ji to ieškojo, siekė, bet galimybės buvo ribotos, mama nebuvo baigusi jokių mokslų, tik mokyklą, ir pasiekti kažko gyvenime neturėjo galimybės, bet ji nuolat ieškojo. Tais gūdžiais tarybiniais laikais ji kūrė įvairiausius verslus: siuvo, vežė gintarus parduoti... Sukosi kaip tik įmanydama, deja, tėtis jos nepalaikė. Jam atrodė, kad reikia tiesiog gyventi, dirbti, ir tiek. Jai buvo tikrai labai sunku.
Mes gyvenome kaime. Kai man buvo 10–11 metų, mama išvažiavo į Kauną, bet išvažiavo ne palikdama mus, o tiesiog kaip dabar žmonės važiuoja į Angliją, Airiją ir kitas šalis. Ji grįždavo praktiškai kas savaitgalį ir po keleto metų į Kauną išvažiavome mes visi. Mokyklą aš baigiau Kaune.
Aš buvau dvilypis vaikas. Viena vertus, labai gerai mokiausi, buvau gera, patogi, bet tik sąlyginai, nes labai mėgau laisvę ir iki šiol mėgstu. Jeigu kažkur kažką suorganizuoti, padaryti, „netikusio“ nuveikti, tai aš būdavau pirma. Bet tuo pačiu vadovavau ir klasės visokiems dalykams. Buvau seniūnė, aktyvistė klasėje ir užklasinėje veikloje ne mažesnė aktyvistė. Kai kažkas kažko prisidirbdavo, kažkas nutikdavo ir kviesdavosi į mokyklą tėvus, visada eidavo mano mama. Aš niekada nebijojau jai pasisakyti kažką negero nuveikusi ir ji visada buvo už mus. Augau laisva.
Kažkokių pomėgių, ypatingų talentų neturėjau, buvau vienodai gabi viskam, bet gal labiau patiko ir sekėsi tikslieji mokslai.
Ar dėl profesinio kelio apsisprendėte anksti? Žinojote, „kas norite būti užaugusi"?
Kažkada, būdama penkerių ar šešerių, buvau susikrovusi lagaminą ir pasiruošusi važiuoti mokytis sesele. Tėvai pasigavo mane autobuse, neprisimenu, ar jau buvau į jį įlipusi, ar aš tiesiog buvau prie to autobuso. Nežinau, ar jie mane būtų vežę ta sesele mokytis, bet tėvai mane rado ir mano seselės karjera baigėsi.
Nuo maždaug dešimties–vienuolikos metų, kai mama išvažiavo į Kauną, aš be problemų važinėjau autobusais po Lietuvą. Į Kauną mes turėjome važiuoti su persėdimu. Tai aš tą dariau viena. Tiesa, kai persikėlėme į Kauną, aš truputį užsidariau. Aš buvau iš kaimo, mokiausi gana prestižinėje mokykloje ir buvo tam tikros patyčios, bet dar tais laikais buvo aktualu geri mokslai, tai kadangi gerai mokiausi ir mane priėmė į kompaniją populiarios merginos, tai paskui kaip ir viskas buvo gerai, bet mano laisvė buvo vis tik prislopinta ir aš gyvenau taip, kaip reikia. Baigiau taikomąją matematiką, ekonomiką, ištekėjau, pagimdžiau, dirbau... Viskas „teisingai“. Nors sugrūsti save į tuos „teisingumo“ rėmus sekėsi sunkiai.
Taip, dažnai
Kartais
Labai retai arba niekada
Jūsų pavyzdys rodo, kad svajonės pildosi ir pradėti keisti gyvenimą galima bet kada. Kas Jums suteikė drąsos tą daryti? Gal – nuobodus darbas ar savęs nerealizavimas?
Mano supratimu, darbe turi būti smagu, įdomu. Jeigu man būdavo nesmagu, aš keičiau darbą. Variau į neviltį visus savo artimuosius tais savo poelgiais. Man sakydavo: ko tu nori, kas tau netinka, koks ten „smagu“, darbas yra darbas, turi gerą darbą – dirbk. Bet, ne, man taip neatrodė. Man buvo svarbi vėlgi ta laisvė, saviraiška, ir tol, kol darbe būdavo iššūkiai, kol būdavo naujovės, man būdavo faina. Kai tik nusistovėdavo rutina, ypač jei ji būdavo „nelabai kažkas įdomaus“, tai aš išeidavau. Tiesa, paskutiniame darbe aš užsibuvau daugiau kaip trylika metų, nes čia nebuvo kada nuobodžiauti, čia buvo gerai, bet buvo daug visokių iššūkių, daug įvairių darbų, aš vadovavau analitikų skyriui didelėje gamybinėje įmonėje, tai tikrai buvo ką veikti. Įmonė nuolat augo, nuolat plėtėsi. Aš ten susipažinau su visomis sritimis, nes kai atėjau, ta įmonė dar nebuvo tokia didelė, tai vėlgi teko daug bendrauti tiek su pardavimais, tiek su marketingu, tiek su gamyba – su visais skyriais, tai aš prisiliečiau prie visko. Ir iš tikro tai man labai padeda. Aš labai stipriai užaugau toje įmonėje.
Kuriuo gyvenimo momentu atėjo suvokimas, kad norisi gyventi kitaip? Kas paskatino pokyčiams? Ar buvo žmonių, kurie palaikė?
Kai jau pradėjau kažko ieškoti daugiau gyvenime, aš turėjau kitą veiklą šalia. Vienas paskutiniųjų ir didžiausias mano hobis buvo fotografija. Ir labai džiaugiuosi, kad darbe, paskutinėje įmonėje, savininkas tai vertino, man suteikė galimybes ir fotografuoti, ir eksponuoti savo darbus, padėjo surengti parodą. Tikrai buvo viskas labai gerai. Bet 2018 metų pabaigoje aš supratau, kad man reikia kažką keisti iš esmės. Man neužtenka to, ką aš darau, ir man reikia kažko kito. Pats esminis lūžis, visiškas suvokimas atėjo Jordanijoje, Vadi Rum dykumoje, sėdint naktį po žvaigždėmis. Supratau, kad aš nebedirbsiu samdomo darbo, kad aš gyvensiu kitaip.
Iš tiesų suvokimas atėjo sėdint toje dykumoje, bet iš esmės aš keičiau darbą, keičiau gyvenimo būdą ne todėl, kad man buvo blogai. Man buvo viskas gerai. Aš turėjau gerą atlyginimą, tam tikrą statusą gyvenime. Man viskas buvo gerai. Bet aš supratau, kad prie to „viskas gerai“ tai yra „aš gyvenu taip, kaip reikia“, „taip, kaip yra teisinga“. Bet aš užgniaužiu save, užgniaužiu savo kažkokias svajones tam, kad įgyvendinčiau kažkieno kito svajones. O kur mano svajonės? Ir atėjo tas suvokimas, kad dabar aš jau turiu įgyvendinti savo svajones. Viskas, užtenka. Užtenka dirbti kitiems. Ir man nebuvo baisu išeiti į niekur. Aš taip labai pragmatiškai pasiskaičiavau, kad mes gyvename kaime, turime ūkį, tai badu nemirsime, kažką iš kažkur vis tiek uždirbsiu. Na, pradžioje galvojau, kad aš išeinu keliauti...
Labai įdomios buvo reakcijos. Reakcijos buvo ir maždaug tokios: „pasižiūrėk į pasą“, nes man buvo 50+, „pagalvok apie pensiją“, bet vis tiek dauguma pasakymų buvo „kaip mes tau pavydim“, „kaip aš tau pavydžiu, kad tu gali priimti tokį sprendimą ir išeiti, eiti savo atradimų keliu“.
Mane palaikė šeima. Kai pasakiau dukrai, kad galvoju išeiti, ji pasakė: bet tu jau seniai esi ten, kur neturėtum būti. Mane tai nustebino iš tiesų. Aš pasakiau, kad man patinka turėti tą statusą, man patinka būti kažkuo, o ji juokėsi: bet, mam, tu turi statusą, tu jau turi kitą statusą – savo statusą. Ne kaip įmonės atstovė, o kaip savo. Pagalvojau, na, tikrai. Vyras irgi man pritarė. Taigi man tikrai buvo pakankamai lengva tą padaryti.
Kokias veiklas išbandėte iki tol, kol atradote tikrąjį pašaukimą? Ar galima tai vadinti pašaukimu?
Mano planas buvo organizuoti keliones. Aš išėjau iš darbo ir baigiau kelionių gidų vadovų kursus, pradėjau ieškoti įmonių, kelionių organizatorių, su kuriais galėčiau bendradarbiauti, ir tada atsitiko tai, kas atsitiko... ir viskas sustojo. Pasaulis sustojo, teko grįžti namo.
Namuose, tiesiog iš neturėjimo ką veikti, aš pradėjau gaminti sapnų gaudykles, pinti makrame, ir kadangi mano toks būdas, kad aš tiesiog pasineriu į savo veiklą visa, tai susikūriau Etsy, aš pradėjau jame prekiauti. Nelabai sekėsi, bet pardaviau keletą darbų ir Lietuvoje. Šiaip rankdarbiai – ne mano. Ir aš tą žinojau ir supratau, bet jeigu aš jau darau – tai darau. Metus pyniau, išėjo gražūs darbai. Ir dideli, ir maži, ir visokie kitokie. Man patinka. Tai yra nusiraminimas, meditacija. Tai smagu, bet tai – ne man. Aš netikėjau makrame kaip pragyvenimo šaltiniu, kaip gyvenimo būdu. Tai ne apie mane.
Makrame buvo etapas, į kurį aš buvau pasinėrusi visiškai, bet netgi ir būdama jame aš žinojau, kad tai ne mano. Ar mano yra desertai? Sąlyginai. Iki tų, kitokių, desertų mane atvedė mūsų gyvenimo būdas. Mes labai daug metų nevalgėm mėsos, nevalgėm tam tikrų kitų produktų... Aš nevadinu savęs nei vegetare, nei vegane, niekaip savęs neįvardiju, tiesiog ateina laikas, kai aš kažko nenoriu, kažko nevalgau. Dukra mūsų labai daug dalykų nevalgo, bet irgi tiesiog toks pasirinkimas. Tai man buvo labai svarbu gaminti šeimai kitokius desertus, kitokį maistą. Ir, aišku, tai buvo atradimo džiaugsmas. Kai kažką sukuri, kai kažkas gaunasi, tai yra toks wow efektas. Kai ateina rutina, tai yra jau vėlgi – ne apie mane. Aš nebenoriu. Ir vėlgi aš nesu kepėja, aš negaliu kepti nuolat, kiekvieną dieną. Stovėti ir kepti tą patį ir tą patį. Man labai patinka kurti, ir ką aš atradau per šiuos paskutinius metus – man labai patinka mokyti. Tai aš pradėjau mokyti. Taip, aš esu desertų kūrėja, bet aš esu ir keliautoja, ir fotografė, ir viskas telpa manyje, plius dabar aš esu mokytoja. Bet aš nemokau. Aš perteikiu žinias, kad žmogus galėtų išmokti. Tai, manau, yra svarbu, nes pas mane ateina sąmoningi, protingi, žingeidūs žmonės ir jie nori išmokti. O aš tik dalinuosi tuo, ką aš žinau, kad jie galėtų įgyvendinti savo svajones. Tai iš tiesų yra labai gera. Ir dar vienas dalykas, kurį aš pradėjau dabar, – projektas „Aš galiu“. Mūsų nemaža grupė moterų kiekvieną rytą, šeštą ryto, išeiname pasivaikščioti. Ir aš kiekvieną rytą, šeštą ryto, darau live‘us apie gyvenimą, santykius, apie savo atradimus santykių, saviugdos, savęs pažinimo temomis.
Savęs pažinimas mane lydi jau kuris laikas – dešimt metų, gal daugiau. Kai gilinamės, kai aiškinamės... Nes buvo sudėtingi santykiai su vyru ir buvo tikrai labai sudėtingų situacijų, kol vieną dieną nepatekau ten, kur, matyt, turėjau patekti, – į vieną stovyklą, kurioje man viskas pasikeitė, kurioje apsivertė mano suvokimas apie gyvenimą, santykius, pasaulį. Ir aš po to pradėjau dar labiau gilintis, aiškintis, dar daugiau skaityti, klausytis, ieškoti informacijos, mokytojų... Dabar mūsų santykiai tikrai yra geri, viskas pasikeitė. Pasirodo, reikia tiek nedaug: tiktai geriau suvokti save, ir keičiasi pasaulis.
Jūs – ekonomistė, kuri dievina keliones ir pasaulio pažinimą. Kaip akiratyje atsirado sveiki desertai? Kaip pamilote gaminti?
Vieną dieną, visiškai netyčia, 2021 metų pabaigoje, aš radau skelbimą apie augalinių desertų mokymus. Aš juos nusipirkau, nuėjau ir mane ten taip užkabino... Patys mokymai kaip mokymai, man neatsakė į daug klausimų, o jų kilo daugybė, ir mane tai užkabino. Tada aš pradėjau domėtis, ieškoti informacijos daugiau ir aš jos, aišku, radau. Aš radau naujus mokytojus, pradėjau gilintis ir 2021 metų sausį pradėjau. Aš gaminau, kepiau, man gaudavosi, nesigaudavo, ir vėl mokiausi, ir vėl ieškojau... Ir 2021 metų pabaigoje mes jau buvome įsirengę studiją ir 2022 metais aš gavau veterinarijos leidimą, pradėjau prekiauti savo desertais.
Ar dar lieka laiko kelionėms, fotografavimui? Ar visgi šiandien Jūs – desertų kūrėja?
Fotografija eina su manimi jau kokia keturiolika–penkiolika metų. Ji kinta. Ji kinta nuo vestuvių fotografijos, krikštynų, į meninę fotografiją, menines fotosesijas, o dabar yra kelionių fotografija, mano desertų fotografavimas. Man patinka fotografuoti ir aš mėgstu tą daryti, moku. Man viskas yra labai gerai.
Kaip manote, ko reikia, kad žmogus siektų svajonės, užsibrėžto tikslo ir nebijotų? Kaip įkvėpti save?
Reikia, kad pradėtų skaudėti. Kad pasidarytų labai negerai. Pakankamai sunku kažką keisti, kai viskas yra gerai. Tuo labiau, kad aplinka iš tikrųjų dažnu atveju neleidžia mums to daryti. „Kur tu eisi iš darbo, šitokį darbą turi, tu tik pagalvok, pradėsi savo verslą, taigi nieko nesigaus, tu pažiūrėk, kas čia kam gaunasi, visi aplinkui bankrutuoja, o tu turi gerą darbą ir dabar kažkur eisi?..“ Žmogus, ko gero, pradeda, kai labai skauda, kai labai blogai pasidaro ten, kur žmogus yra, nes šiaip išeiti... Aš tai patyriau didžiulę laimę, turėdama galimybę išeiti tikrai iš man patinkančio darbo, iš man patinkančios įmonės, ir išeiti su džiaugsmu. Ir mane išleido su džiaugsmu, nes aš buvau labai atvira, aš pasakiau, kodėl aš išeinu, – siekdama įgyvendinti savo svajones, ir savininkas tikrai mane suprato ir santykiai yra geri iki dabar. Reikia ieškoti mokytojo, mentoriaus, daug skaityti, daug domėtis, žiūrėti sėkmės istorijas, skaityti apie žmones, kurie kažką padarė... Tiesiog nenustoti ieškoti, domėtis. Ir vieną dieną nuspręsite, kad reikia daryti.
Kuo gyvenate šiandien? Kokia didžiausia Jūsų svajonė? Gal dairotės į naujas perspektyvas?
Dabar mano gyvenimas krypsta į mokymus. Pradėjau filmuoti pamokas, įrašinėti, ir dabar kūrimo procese – svetainė, kurioje bus mano mokymai ir visi kiti dalykai. Be to, kadangi turime ūkį, bet iki šiol nelabai ką veikėme su ūkio produkcija, tai šiuo metu kaip tik esame patalpų pertvarkymo procese, kad gautume leidimą ūkio produkcijos perdirbimui, ir, manau, rudeniop pasieks pasaulį mūsų naujovės – nauji, kitokie, įdomesni produktai iš mūsų ūkyje užaugintų daržovių. Taigi naujienų bus.
Neturiu svajonės. Saviugda – mano kelias, savęs pažinimo kelias, ir tai yra mano didžiausias džiaugsmas, didžiausia laimė. Pažinti save, turėti gerus santykius pirmiausia su savimi, paskui – su artimaisiais. Tai yra pagrindiniai mano dalykai. Pagrindinis mano gyvenimo moto, kuris lydi mane mažiausiai penkiolika metų, – „kelias atsiranda tik po einančiojo kojomis“. Taigi jeigu mums yra blogai, bet mes dėl to nieko nedarome, tai niekas ir nepasikeis. Bet yra ir kitas dalykas. Aš mėgstu dar vieną frazę: „Darykite tai, ką mėgstate, mėkite tai, ką darote.“ Daryti tai, ką mėgsti, tai yra nuostabu, didžiulis lobis gyvenime. Bet jei dėl kažkokių priežasčių nieko nedarome, nieko nekeičiame, gyvename taip, kaip gyvename, tai ieškokime tame kažko gero. Ieškokime tame džiaugsmo, prasmės, gerų dalykų tame, kur esame. Jeigu nerandame, tada kažką reikia keisti.
Ką norėtumėte palinkėti tv3.lt skaitytojams?
Skaitytojams norėčiau palinkėti ieškoti. Visada ieškoti ir visada eiti į priekį, niekada nestovėti vietoje. Bet koks mūsų žingsnis į priekį sulauks atsako. Ir norėti, ir svajoti. Ir norėti teisingai. Svajoti ir eiti. Eiti link savo svajonės. Kaip sako: eiti, jeigu negali eiti, šliaužti, jei negali šliaužti, bent jau gulėti ta kryptimi.
Dėkojame už pokalbį.
Mano pomėgis ir aistra – gaminti desertus BE... gyvulinės kilmės ingredientų, glitimo, ir ne tik. Jei norite užsisakyti arba išmokti gaminti, mielai laukiu savo jaukiuose interneto namuose www.kokoko.lt. Iki susitikimo! :)
#gerožodžiogalia
