Vis dėlto ir profesionalūs sportininkai turi įprastą kasdienybę: Saulius Ritter atskleidžia, kaip atrodo jo tipinė diena bei kaip jam sekasi tvarkytis su buities darbais.
- Kaip atrodo tipinė tavo kaip sportininko diena?
- Mano rytas prasideda 7 valandą. Kadangi esu vyturys, keltis nėra labai sunku. Dienos nepradedu be pusryčių – tai svarbi kiekvieno sportininko režimo dalis. Po pusryčių ruošiuosi treniruotei, kuri paprastai trunka nuo 9 iki 13 valandos. Atėjus pietų metui pasistiprinu ir likusį laiką iki antrosios treniruotės, kuri prasideda 16 valandą, skiriu suplanuotiems dienos darbams.
Po treniruotės grįžtu į eilinį socialinį gyvenimą: susitinku su draugais, vakarieniauju, kartais baigiu darbus, kurių nespėjau atlikti per dieną, ir einu ilsėtis. Mano dienos ritmas pakankamai griežtas, tačiau kai viskas detaliai suplanuota, nuveikti spėju iš tiesų daug.
- O kada randi laiko rūpintis buitimi?
- Dažnam atrodo, kad sportininkai visą dieną bėga neatsikvėpdami, o tokiems dalykams kaip namų ruoša neturi laiko. Tame yra dalis tiesos. Tačiau aš labai mėgstu ir vertinu tvarką, man svarbu, kad kiekvienas daiktas namuose turėtų savo vietą, lova būtų paklota, o indai suplauti. Visgi nemanau, kad intensyvi rutina gali būti priežastis betvarkei. Žinoma, kartais tikrai nėra galimybės palikti namų tvarkingų taip kaip norėtųsi, bet tai neturėtų tapti įpročiu. Po dienos darbų norisi grįžti į jaukią ir tvarkingą namų aplinką – negaliu įsivaizduoti poilsio aukštyn kojom apverstuose namuose. Pats namų ruošos nevengiu, tačiau turiu pripažinti, kad dažnai keliaujant ir apsistojant viešbučiuose, tai būna padaryta už mane.
- Kada pradėjai savarankiškai rūpintis buitimi?
- Savarankišką gyvenimą pradėjau ganėtinai anksti, kai tėvai sutiko mane išleisti mokytis ir gyventi į Trakus, į tuo metu egzistavusią internatinę irklavimo sporto grupę. Buvau 14 metų – būtent tada ir prasidėjo mano savarankiška buitis, kai daugeliu dalyku teko rūpintis pačiam.
Pamenu, pradžia buvo nelengva, bet tuo pačiu ir smagi: staiga niekas tau nebeprimena, kada metas tvarkytis, valgyti ar skalbti. Nebent kambario draugas, kuriam gali įkyrėti tavo indų krūva ar suverstas kambarys (juokiasi). Žinoma, kai gyveni su tokio pat likimo draugais, natūraliai atsiranda poreikis kooperuotis, dalintis atsakomybėmis, kad buitis taptų lengvesnė.
- Tikriausiai tau kaip sportininkui itin dažnai tenka užsiimti skalbimu, tiesa? Ar turi daug sportinės aprangos komplektų, ar mieliau renkiesi turėti kelis ir dažniau juos skalbti?
- Kai treniruotis tenka po 16 kartų per savaitę, neišvengiamai susiduriu su dažnu skalbimu. Turiu ne vieną sportinių drabužių komplektą, bet yra pora, kuriuos ypač mėgstu ir vilkiu dažniau.
Anksčiau būdavo sunku išlaikyti gerą drabužių būklę dėl dažno skalbimo. Rūbai greitai išsitampydavo ir dėl to tapdavo nepatogūs, ypač irkluojant, kai labai svarbu, kad drabužiai tinkamai priglustų prie kūno ir netrintų. Dėl šios priežasties stengiuosi juos prižiūrėti tinkamai, kad šie tarnautų kuo ilgiau, renkuosi naujausią buitinę techniką, kuri paprastai nenuvilia. Šiandien skalbti yra dar paprasčiau, nes naujosios skalbyklės ir džiovyklės itin palengvina šį darbą.
- Ar buityje yra pasitaikę kokių nors kuriozinių nutikimų?
- Pamenu turėjau tuo metu ne patį maloniausią, tačiau dabar keliantį juoką, siurprizą, kai iš skalbyklės ištraukti sportbačiai buvo išsilydžiusiais padais... Matyt parinkau per aukštą vandens temperatūrą (juokiasi).
Dabar su tokiomis problemomis susiduriu vis rečiau, juolab, kai naujos skalbyklių ir džiovyklių technologijos iš tiesų prailgina drabužių gyvavimą. Smagiausia yra tai, kad net nebūtina išmanyti audinių priežiūros subtilybių, užtenka atitaikyti programą: jautriems – jautri, lauko rūbams – speciali, impregnuoto audinio nesugadinanti programa ir tai viskas, ką reikia žinoti, kad ištrauktas rūbas nenustebintų pakitusia forma ar spalva.
- Pasidalink prisiminimais: ar vaikystėje tekdavo padėti tėvams buities darbuose?
- Be abejo, kaip ir daugelis vaikų, taip ir aš turėjau man pavestas atsakomybes ir namų ruošos darbus. Tiesa, neretai mano situaciją lengvindavo tai, kad buvau jaunesnis ir vyresniam broliui kliūdavo sudėtingesni darbai, tokie kaip grindų siurbimas, dulkių šluostymas ir kiti. Žinoma, brolis nevengė dosniai jais dalytis, tad vienaip ar kitaip atsakomybėmis būdavo paskirstytos po lygiai.
Pamenu vienas labiausiai stresą keliančių darbų buvo dulkių šluostymas indaujoje. Šis darbas reikalavo ne tik kantrybės pakeliant, nušluostant, gražiai sustatant indus atgal į vietą, bet ir atsargumo, stengiantis jų nesudaužyti. Kaip dabar menu, kad dažniausiai virsdavo ant plonų kojelių stovinčios taurės (juokiasi).
