Formalus atsakymas į tokį klausimą - taip. Bet palyginkime, kaip šiuo metu savo teisę balsuoti gali įgyvendinti Petras, gyvenantis kaime, kuriame jis ir gimė ar bent gyvena pastaruosius 10 metų, ir Adomas, prieš 10 metų iš Kauno ar Klaipėdos atvykęs mokytis į Vilnių, po studijų šiame mieste gavęs darbą ir čia išsinuomojęs butą.
Jei Adomas buvo įrašytas į rinkėjų sąrašus savo gimtojoje vietoje, jis gali balsuoti ten arba internete susiradęs išsispausdinti rinkėjo pažymėjimą ir balsuoti paštu.
Jei Adomo rinkėjų sąrašuose iš viso nėra, jam teks deklaruoti savo gyvenamąją vietą, o tam reikia nuomojamo buto savininko sutikimo. Savininkas tokio sutikimo neduoda. Ką daryti Adomui? Jei jis kreipėsi į savo rinkimų apylinkę pakankamai anksti, parašęs prašymą galės balsuoti. Jei pavėluos, susitaręs su draugais ar pažįstamais, gali deklaruoti netikrą gyvenamąją vietą - tai yra apsimesti, kad gyvena ne ten, kur iš tikrųjų, apeiti įstatymą ir - balsuoti. Dar viena galimybė - numoti į rinkimus ranka.
O kaip savo teisę balsuoti šiuose rinkimuose įgyvendins tūkstančiai studentų, jau nuo gegužės išvykusių uždarbiauti į užsienį? Kaip balsuos svetur dirbantys sezoniniai darbininkai, kurių nėra Lietuvos ambasadų sąrašuose? Vyriausioji rinkimų komisija tikriausiai gali atsakyti į šiuos klausimus, bet kiek rinkėjų žino tuos atsakymus? Kiek jų galės įvykdyti visus reikalavimus ?
Kiek žmonių kasmet Lietuvoje nebalsuoja ne todėl, kad nenori, o todėl, kad nežino, kaip jie gali balsuoti? Kiek žmonių, sužinojusių apie būtinus biurokratinius formalumus, numoja į rinkimus ranka?
Labiausiai išsilavinusieji ir labiausiai pasiryžusieji Lietuvos piliečiai, kad ir kur jie būtų, sugebės išsiaiškinti, ką jie turi nuveikti, norėdami įgyvendinti savo teisę bei pareigą, ir pasistengs balsuoti. Tačiau per kiekvienus rinkimus girdėti nusiskundimai asmenų, taip ir negavusių tos teisės. Sunkiausia balsuoti Lietuvoje jaunesniems, judresniems, per pastarąjį laiką keitusiems gyvenamąją vietą, laikinai išvykusiems į užsienį.
Žurnalistai jau įprato dėl meno rinkėjų aktyvumo kaltinti orą. Jei oras blogas - rinkėjai nenorėjo išeiti iš namų. Jei oras geras - jie nenorėjo pajudėti iš sodo, paežerės ar pajūrio. Tačiau kasmet daugėja balsuojančių paštu. Kažkodėl manoma, kad šį būdą renkasi pirmiausia tie, kurie rinkimų dieną nebus namie. O gal kasmet paštu balsuoja vis daugiau žmonių, gyvenančių ne ten, kur yra registruoti? Gal balsuojančiųjų rinkimuose mažėja ne tik dėl didėjančio žmonių nusivylimo, bet ir dėl to, kad vis mažiau rinkėjų patenka į rinkėjų sąrašus ar gali balsuoti? Gal jaunimas balsuoja mažiau todėl, kad niekaip viešai nepabrėžiama jų teisė ir pareiga balsuoti?
Mes paprasčiausiai to nežinome. Tiesą sakant, nežinome, net kiek šiuo metu Lietuvoje yra balso teisę turinčiųjų, tad nežinome, kokios rinkėjų dalies pasitikėjimą iš tikrųjų pelnys būsimasis prezidentas ar būsimieji Seimo deputatai.
Per pastaruosius rinkimus politikai vis labiau stengiasi pasiekti kiekvieną, ypač provincijoje gyvenantį, rinkėją. Ieškoma būdų, kaip provincijos rinkėjus atgabenti prie rinkimų urnų ar rinkimų urnas prie jų. Tačiau nematyti rimtesnio demokratinės Lietuvos valstybės rūpinimosi, kad savo teisę balsuoti įgyvendintų kuo daugiau rinkėjų.
Per referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje į rinkėjų sąrašus patekti buvo paprasčiau. Be deramo rinkėjų dalyvavimo referendumas nebūtų įvykęs. Ar tai ir buvo vienintelis kartas, kai rinkėjų dalyvavimas Lietuvos valstybei buvo svarbus?
Kai kurie apžvalgininkai jau pastebėjo, kad rinkimuose mažėja “miestiečių” balsų, kad menkai balsuoja jaunimas. Galima versti kaltę orui, Joninių pagirioms, miestiečių prisirišimui prie savo sodų, sodybų ar poilsiaviečių, jaunimo nepolitiškumui... Tiesos tuose kaltinimuose yra. Tačiau kas žino, kiek žmonių šiuose rinkimuose nebalsavo ir nebalsuos tik todėl, kad tai padaryti jiems buvo daug sunkiau nei kitiems jų bendrapiliečiams? Kiek jaunų pilnamečių nebalsavo nė karto ir kodėl jie nebalsavo?
Dažnas kalbantysis apie menkstantį rinkėjų aktyvumą guodžiasi tuo, kad panašiai yra ir kitose valstybėse. Tačiau Lietuvos prezidentą pirmajame rinkimų ture rinko mažesnė dalis rinkėjų, nei Vakarų Europos valstybėse balsavo už kandidatus į Europos Parlamentą. Brandesnėse demokratijose menkas rinkėjų aktyvumas laikomas didele demokratijos problema. Kol kas neatrodo, kad taip būtų Lietuvoje.