Yra dalykų, dėl kurių galima ilgai ginčytis, pavyzdžiui, kiek naudingas ir reikalingas Lietuvai buvo 2K projektas. Kaip žinote, tai buvo trumpalaikis reiškinys, kuriam pasibaigus, ypatingų permainų mūsų valstybės gyvenime neįvyko. Bet yra dalykų, yra projektų, dėl kurių svarbos diskutuoti nėra prasmės.
Vienu iš tokių projektų yra 2V projektas, kurio metmenis skelbėme prieš porą metų. Tai paramos šeimai, auginančiai vaikus, projektas, paskatinęs diskusiją Lietuvoje. Buvome ir kritikuojami, ir giriami. Kai kurie dalykai iš to projekto buvo pradėti įgyvendinti ir dabartinės valdžios.
Dabar skelbiame įstatymo projektą, kurį 2007-09-18 jau ir įregistravome. Projektą drįsčiau pavadinti “2V revoliucija”. Tai dar vienas projektas iš Tėvynės sąjungos bendro projekto "Naujoji darbotvarkė Lietuvai".
Esame tvirtai įsitikinę, kad Lietuvai yra būtina neatidėliotina “2V+MT”, tai yra Motinos, Tėvo ir 2 vaikų šeimoje revoliucija, arba, trumpai sakant, “Šeimos revoliucija”.
Tai, ką siūlome, pirmiausia yra kultūrinė, mąstymo ir valstybės požiūrio į tradicinę šeimą revoliucija.
Nuo 1990-ųjų Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pokomunistinių šalių, vyksta tam tikra prasme savaiminė kontrrevoliucija, nukreipta prieš šeimą. Statistikos duomenys, kuriuos daugelį kartų esame kartoję, rodo, kad per penkiolika nepriklausomybės metų pagal šeimos, kaip instituto, nykimą pasivijome tas Vakarų valstybes, kur tokios nykimo tendencijos buvo stebimos jau nuo XX a. šeštojo dešimtmečio. Lietuvoje nuo 90-ųjų metų vedybų sumažėjo dvigubai, vaikų, gimusių ir augančių nepilnoje šeimoje, nuo 5 proc. 1990 metais padaugėjo iki 30 proc. šiandien, gimstamumas yra sumažėjęs nuo 2.1 iki 1.25. Esame išmirštanti tauta. Vakarai, ypač JAV, pastaruoju metu imasi revoliucinių permainų šeimos politikoje, nes amerikiečiai suvokė paprastus dalykus, kuriuos apibendrina toks paprastas amerikiečių, šeimos politikos iniciatorių sakymas: “Jeigu nori mažiau kalėjimų, stiprink šeimą”.
Gyvenimas šeimoje, vaikų auginimas šeimoje valstybei, jos saugiai ateičiai yra tokie pat svarbūs dalykai, kaip ir gerai veikianti nacionalinio saugumo sistema. Šioje Tautos “saugumo sistemoje” pagrindiniai elementai yra ne žvalgyba ar kontržvalgyba, o pati šeima, motina, vaikai.
Pateikiame Paramos šeimai pagrindų įstatymo projektą, kurį parengėme sąmoningai rinkdamiesi analogiją su Nacionalinio saugumo pagrindu įstatymu. Šiame įstatymo projekte siekiame aprašyti visą vieningą paramos šeimai sistemą, tiek tą, kuri ir šiandien veikia, tiek ir siūlomą sukurti naują. Kai kurie iš mūsų siūlymų yra tikrai revoliuciniai:
a) siūloma leisti tėvams pasirinkti, į kokios trukmės motinystės (tėvystės) atostogas (1, 2 ar 3 metų trukmės), nustatant, kad jų metu galima gauti atitinkamai 100%, 70% arba 50% kompensuojamojo atlyginimo dydžio mėnesinę motinystės (tėvystės) pašalpą. Šių atostogų metu valstybės lėšomis tėvai yra draudžiami pensiniu ir sveikatos draudimu;
b) siūloma gimus vaikui dvigubai mažinti motinos (tėvo) įsipareigojimus paskolos, paimtos studijų finansavimui, gražinimui;
c) siūloma nustatyti, kad, jau antrajam vaikui gimus, tėvams yra 2,5 karto didinamas neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) (dabar yra nustatyta, kad jis yra žymiai mažiau didinamas gimus tik trečiajam vaikui). Šis NPD būtų didinamas 15% tėvams, vaikus auginantiems santuokoje;
d) siūloma tėvams, kurie vaikus išaugino iki 18 metų gyvendami santuokoje, tais metais, kai vaikui sukanka 18 metų, nustatyti mokestines atostogas, - tai yra tais metais atleisti juos nuo pajamų mokesčio mokėjimo;
e) siūloma nustatyti mokestines lengvatas šeimai, kuri ikimokyklinio vaiko priežiūrai samdo auklę;
f) siūloma nustatyti mokestines lengvatas bei socialines garantijas šeimos nariams, šeimoje prižiūrintiems savo neįgalius tėvus arba kitus šeimos narius, kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis;
g) siūloma nustatyti, kad motinai, auginančiai ne mažiau kaip du vaikus toje pačioje šeimoje iki 18 metų ir per šį laikotarpį neturinčiai su darbo santykiais susijusių pajamų, suteikiamas asmens, per šį laikotarpį valstybės lėšomis privalomai draudžiamo socialinei pensijai bei privalomajam draudimui, statusas;
h) siūloma nustatyti, kad tėvai, išauginę vaikus iki pilnametystės, įgauna teisę į specialią socialinio draudimo pensijos dalį, kuri priklauso nuo jų vaikų uždarbio ir draudžiamųjų pajamų dydžio ir yra nustatoma pagal specialią formulę;
i) siūloma nustatyti, kad Vyriausybė kiekvienais metais, pateikdama savo veiklos metinę ataskaitą, pateiktų ir ataskaitą apie šeimos institucijos būklę, paramos šeimai plėtrą ir šalies demografinę situaciją.
j) siūloma įsteigti Šeimos teisių kontrolieriaus instituciją, valstybės lėšomis kurti Paramos šeimai centrus, Socialinių reikalų ir darbo ministeriją siūloma pervadinti į Šeimos ir socialinių reikalų ministeriją.
Visiškai akivaizdu, kad tokia revoliucija valstybei kainuos nemažai, kelis šimtus milijonų litų, – norint įgyvendinti visą paketą. Bet juk galima įgyvendinti etapais, palaipsniui, tik reikia įsisąmoninti, kad nieko nedarymas kainuoja brangiau. Priėmus bazinį dokumentą būtų aišku, kokia valstybės paramos šeimai sistema yra kuriama. Mūsų įsitikinimu, viena didžiausių spragų, deficitų, yra ne pinigai, o valstybės požiūrio deficitas. Ir tą deficitą užpildyti reikia ne pinigų, o politinės valios. Net ir toks simbolinę prasmę turintis dalykas, kaip Socialinių reikalų ir darbo ministerijos pavadinimo pakeitimas į Šeimos ir darbo ministeriją, būtų kaip tik valstybės dėmesio šeimai parodymas. Tos ministerijos vienas iš tikslų būtų sutelkti išblaškytas po įvairias ministerijas pajėgas.
Geras ūkininkas skaičiuoja ne tik, kiek kainuos šios priemonės įgyvendinimas, bet ir kiek kainuos šios priemonės neįgyvendinimas. Visa Europa ir pasaulis, ir mes taip pat, turi skaičiuoti ne tik pinigus šiandien ir rytoj, bet ir kiek kainuos neišvengiamas visuomenės senėjimas, kaip atrodys mūsų socialinių reikalų sistema, kai toks mažas gimstamumas, po 10-20 metų. Man yra tekę matyti JAV ir kai kurių Europos valstybių skaičiavimus, Lietuvoje mes to nematome. Daugeliui šalių tai sukelia didžiulį siaubą, nes suprantama, kad, esant dabartiniam gimstamumui, išlaikyti tokią socialinės rūpybos sistemą, kokia yra dabar, bus beveik neįmanoma, nes nebus kam mokėti mokesčių.
Skaičiuojant, kiek kainuos tokios socialinės sistemos įgyvendinimas, reikia turėti skaičius, kiek kainuos jos neįgyvendinimas. Ir pasirodys, kad protingiau bus išleisti tuos kelis šimtus milijonų litų dabar, kad neturėtume kelių milijardų problemos.
2V revoliucija Lietuvai yra žymiai svarbiau nei 2K, kuris neskausmingai numirė. Tauta turi suprasti paprastą dalyką – arba 2V, arba mirtis, nes jeigu nepajėgsime realizuoti “šeimos revoliucijos” ar 2V revoliucijos, jeigu ir toliau diskutuosime ir ginčysimės tik dėl gėjų teisių ir nesiginčysime dėl šeimos teisių, tai XXI amžius bus lietuviškos šeimos išnykimo amžius. O po to ateis ir lietuvių tautos išnykimo amžius.
Nesirūpindami šeima mes nesirūpiname ateitimi
Iki šiol Lietuvoje buvo vystoma socialinė politika iš esmės neorientuota į šeimą. Tačiau šeimos politika ir socialinė politika yra du skirtingi dalykai. Kadangi neturėjome aiškios šeimos politikos, socialinėms reikmėms kas metai turėjome išleisti vis daugiau ir daugiau lėšų.
Tėvynės sąjunga į šeimą žiūri žymiai plačiau – tėvai, vaikai, seneliai. Šiandien stebime žmonių susvetimėjimą, nestabilias šeimas, tėvai nežiūri vaikų, vaikai po to nežiūri senų tėvų. Todėl mes, Lietuvos gyventojai, kurie esame mokesčių mokėtojai, turime išlaikyti galingą socialinę sistemą. Šiandien Lietuvoje jau trūksta senelių namų, vaikų namų. Tai reiškia, kad sugriuvusi šeima davė baisias socialines pasekmes. Investavus į šeimą po 10-15-20 metų tikrai nebūtų tokio poreikio nei senelių, nei vaikų namų, valstybei būtų didelis pliusas.
Kaip akivaizdų to pavyzdį galima paimti Gruziją, kur nėra nė vienų senelių namų ir nė vienų vaikų namų. Kodėl? Todėl, kad ten tvirta šeima ir tvirtos šeimos tradicijos. Gruzinai sako, kad pas juos vaikų namai buvo tik po karo, kai buvo žuvę tėvai, bet ir tai vėliau giminės ėmėsi tuos vaikus globoti. Kad tėvus reikia atiduoti į kažkokius namus, jiems visiškai nesuvokiama.
O kas dedasi Lietuvos senų žmonių globos namuose? Vieni ten gyvenantys žmonės yra vieniši, neturi nei vaikų, nei giminių. Kiti pakliūva, nes turi psichikos negalią ir jiems reikalinga speciali globa, tačiau yra ir nemažai tokių, kai pakankamai turtingų vaikų, ir net labai turtingų vaikų tėvai yra paliekami senelių namuose.
Dabar atsirado privatūs senelių namai, kur seneliai gyvena puikiose sąlygose, materialiai aprūpinti, tačiau kaip jie dvasiškai jaučiasi? Reikėtų pabendrauti su tais senais žmonėmis, kurie yra palikti savo suaugusių, gerai gyvenančių vaikų, ir paklausti, kaip jie jaučiasi. Vienintelis jų norus – gyventi kad ir prasčiau, bet savo namuose, tarp savo šeimos narių. Žmogus sotus ne vien tiktai duona, tegu ji ir soti, jam, ypač vyresniame amžiuje, reikalinga meilė ir globa, bendravimas.
Šiandien šeimose nėra bendravimo tarp tėvų ir vaikų, todėl tokios socialinės pasekmės. Štai kalbame apie paauglius, kurie vartoja alkoholį, narkotikus, įsitraukia į blogų draugų ratą. Tie vaikai neturi psichologinės pagalbos namuose. Bet kai kalbame apie tokius vaikus, kažkodėl turime mintyje vaikus iš asocialių šeimų. Deja, statistika rodo, kad narkotikus vartoja vaikai iš turtingų šeimų. Tai reiškia, kad jiems trūksta ne pinigų, ne materialinės paramos, jiems trūksta dvasinės tėvų paramos. Bendravimo santykiai iširo todėl, kad šiandien šeima, kartais iš išorės gerai atrodanti, dvasiškai yra nuskurdusi.
Mes suprantame, kad realiai šiandieninėmis sąlygomis šeimai, jeigu pagyvenusiems tėvams yra nustatyta globa ar slauga, yra labai sunku išlaikyti juos namie. Todėl ir sakome, kad reikia pasirūpinti, jog išsiplėtotų samdomų slaugytojų arba globėjų sistema, ir tie, kurie savo tėvų neišveža į senelių namus, o stengiasi juos prižiūrėti namie, galėtų samdyti slaugę arba prižiūrėtoją. Jie galėtų naudotis mokestinėmis lengvatomis dėl to, kad nesinaudoja valstybės sukurta senelių globos sistema. Manome, kad tai būtų bent pirmas žingsnis išsaugojant šeimoje kartų tarpusavio santykius.
Yra dar vienas punktas: tėvai, auginantys neįgalius vaikus. Tai dar viena socialinė problema. Dažnai tėvai tuos vaikus talpina į įvairius globos namus, skirtus neįgaliesiems, bet jeigu būtų materialinė bazė ir galimybė pasisamdyti žmogų, tas vaikas gyventų namuose, o tėvai galėtų globą derinti su darbu. Didžioji dauguma tėvų nenori palikti vaikų valstybiniuose ar kitokiuose namuose, jie norėtų patys auginti ir su jais bendrauti. Jie sako: mes esame priversti, nes mes mažai uždirbame.
Yra pasiturinčių šeimų, kurios samdosi auklę arba psichologą ir vaikas gali gyventi namuose. Neįgaliojo vystymuisi namie yra palankesnės sąlygos, negu valstybiniuose ar kitokiuose namuose, kur jis tik retkarčiais mato savo artimuosius. Vienas iš mūsų pasiūlymų ir yra lengvata tėvams, kurie augina neįgalius vaikus.
Suprantama, kad visuomenėje bus tam tikra reakcija – politikai nori reguliuoti mūsų gyvenimą.
Mes nenorime reguliuoti niekieno gyvenimo, bet valstybė turi išreikšti savo požiūrį į šeimą ir padėti tai šeimai. Sociologiniai duomenys rodo, kad 98 proc. jaunuolių nuo 18 iki 25 metų didžiausia vertybe laiko šeimą, o po to darbą. Todėl šiandien jiems, tiems, kurie kuria šeimas, reikalingas palankus valstybės požiūris ir reali pagalba. Ir ta reali pagalba yra numatyta būtent šiame įstatyme.
Turime bazinį teisinį dokumentą – Lietuvos Konstituciją. Ten viskas labai aiškiai parašyta – Konstitucija išskirtinai pabrėžia šeimos svarbą ir valstybės paramos šeimai būtinybę. Konstitucijos nuostatos yra, bet realių veiksmų nebuvo.
Norėtume priminti, kad dar pavasario sesijoje Seimo darbo grupė įregistravo Šeimos pagrindų koncepciją; jos pagrindu iš esmės yra parengtas ir mūsų projektas, kuris jau yra ir įregistruotas. Jeigu visi laikytumės tų vertybių ir nuostatų ir atsirastų reali parama šeimai, emigracijos mastas imtų mažėti ir vaikų, gyvenančių be tėvų, būtų ne 50 tūkst., o gerokai mažiau. Bet svarbiausia, jeigu šiandien mes nepasirūpinsime šeima, tai iš esmės nepasirūpinsime ateities karta, kad ji būtų normalios psichikos ir normalaus elgesio. Šiandien vaikas nuo mažumės patiria didelę psichologinę traumą vien dėl to, kad gyvena nepilnoje šeimoje; galbūt pilnoje šeimoje, bet nepritekliuje. Valstybės požiūris turėtų būti įvairialypis, ne tik materialiai remiant vaiką, bet ir per šeimos rėmimą sudarant gerą psichologinį mikroklimatą.
Parengta pagal spaudos konferenciją "Ar XXI a. išliks lietuviška šeima?" (Paramos šeimai pagrindų įstatymo projekto pristatymas). 2007.09.19
Irena Degutienė ir Andrius Kubilius yra Seimo nariai
