Teigti, kad Iranas yra visiškai izoliuotas ir neturi draugų, būtų neteisinga. Nėra ir vienareikšmės nuomonės apie didžiausią Vakarų susirūpinimą keliančią problemą – Irano branduolines programas ir kiek veiksmingi yra bandymai jas sustabdyti tarptautinėmis sankcijomis.
Vakarai vieningi siekdami sustabdyti tai, ką jie laiko Irano siekiais sukurti atominį ginklą. Šiuo požiūriu JAV ir Europos Sąjungos politika nesiskiria. Jeigu Iranas neatsisakys planų kurti praktines prielaidas branduoliniam ginklui, t. y. urano sodrinimo, jo laukia ketvirtas Jungtinių Tautų sankcijų paketas. Iranas griežtai neigia gaminantis atominį ginklą ir tvirtina, kad šalyje vykdomos programos yra skirtos tik taikiai atominei energetikai plėtoti. Žinant Irano Islamo Respublikos ideologiją bei politines ambicijas ir nenuspėjamą prezidento Mahmoudo Ahmadinejado elgesį patikėti šiais tvirtinimais sunku. Šiuo metu Teheranas jau gamina iki 20 proc. sodrintą uraną (didelė pažanga nuo 3,5 proc.), tinkamą branduoliniam kurui. Atominei bombai pagaminti reikia iki 85–90 proc. prisodrinto urano.
Imtis naujų sankcijų prieš Iraną nėra taip paprasta. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba susideda ne vien iš Vakarų valstybių. Kinija ir Rusija šiuo metu neįžvelgia Irano branduolinėse programose tokios didžiulės grėsmės kaip Vašingtonas ar Berlynas ir gana efektyviai stabdo naujas sankcijas. Dar daugiau: Rusija ką tik paskelbė, kad jau šią vasarą užbaigs Bušero atominės elektrinės statybą ir paleis ją eksploatacijon. Lankydamasi Maskvoje JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pareiškė, jog tokiems veiksmams pasirinktas labai blogas laikas, nes JAV siekia, kad Iranas suprastų, jog jam nebus jokių išlygų ir nuolaidų, jeigu jo branduolinės programos bus toliau plėtojamos. Tačiau Rusija kaip visada turi kitokią nuomonę. Jos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kartu su H. Clinton kalbėdamas spaudos konferencijoje, tikino, kad Bušero atominė jėgainė „atliks svarbų vaidmenį, padėdama Tarptautinei branduolinės energijos agentūrai (TATENA) ir toliau turėti įtaką stabdant Irano branduolines programas“. Šis gana sofistinis teiginys neturi nieko bendro su realybe, nes Iranas laiko TATENA Vakarų įrankiu ir visaip išsisukinėdamas vengia jos inspekcijų ir nesilaiko jos keliamų reikalavimų. Rusija tvirtina, kad remtų sankcijas, jeigu būtų aiškiai apibrėžta, kokioms Irano ekonomikos ir ūkio šakoms jos taikomos, bet tai – sunkiai įvykdomas reikalavimas. Taip pat rusai tvirtina, kad „nuo sankcijų labiausiai nukentėtų eiliniai Irano žmonės, o ne tie, kurie priima svarbiausius sprendimus“ (S. Lavrovas).
Kita dviprasmiškai besielgianti valstybė yra Kinija, kuri, kaip ir Rusija, turi veto teisę JT Saugumo Taryboje. Iranas ragina Kiniją nepasiduoti „spaudimui“ ir elgtis užsienio politikoje atsižvelgiant į savo, o ne į JAV interesus. Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Mohammadas Ali Hosseini pasakė: „Kinija yra didžioji valstybė, pakankamai galinga, kad sugebėtų priimti nepriklausomus sprendimus ir nepasiduotų Amerikos spaudimui. Be abejonės, mes tikimės, kad tokia galinga valstybė bus galinga ir užsienio politikoje: ją vykdys nepriklausomai ir atsižvelgdama tik į savo pačios nacionalinius interesus.“
Vis dėlto anksčiau Kinija ir Rusija Jungtinėse Tautose balsavo už sankcijas Iranui. Šios rezoliucijos reikalavo, kad Iranas atsisakytų urano sodrinimo tol, kol bus aišku, kad sodrintas uranas nenaudojamas branduoliniams ginklams kurti. Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai prieš savaitę pareiškė, jog Kinija siekia, kad Teheranas branduolinę energiją naudotų taikiems tikslams, ir nori kylančias problemas spręsti „taikiu dialogu, derybomis ir diplomatinėmis priemonėmis“. Kinija remia Teheraną, tačiau jos, kaip ir Rusijos, parama turi ribas. Nors Iranas yra vienas didžiausių naftos eksportuotojų, Kinija turi atsižvelgti kad ir į Saudo Arabijos – taip pat naftos eksportuotojos, – kuri baiminasi, kad branduolinis Iranas įgaus labai didelį svorį Artimuosiuose Rytuose, nuomonę.
Pastaruoju metu Iranas įgijo dar vieną sąjungininką, beje, skirtingai nei Rusija ir Kinija, – visiškai atvirą ir nedraskomą abejonių. Tai Brazilija. Brazilijos prezidentas Lula da Silva atmetė JAV diplomatijos raginimus prisidėti prie naujų sankcijų įvedimo. Tačiau Brazilija nėra nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė ir neturi joje veto teisės. Lula da Silva yra įsitikinęs, kad „yra neprotinga įstumti Iraną į kampą, bet išmintinga pradėti derybas“. Brazilijos užsienio reikalų ministras Celso Amorimas mano, jog nėra jokios būtinybės imtis sankcijų, o abi pusės turi užtektinai laiko – du ar tris mėnesius –lankstumui parodyti, ir pabrėžė, kad Brazilija nesiims jokių veiksmų, kuriems nepritaria. Lula da Silva gegužės mėnesį susitinka su prezidentu M. Ahmadinejadu ir pažadėjo JAV valstybės sekretorei H. Clinton „atvirą diskusiją”, bet ne daugiau. Sunku paaiškinti, kodėl daug kur pasaulyje simpatijas užkariavęs Brazilijos prezidentas remia Iraną. Vienas paaiškinimų būtų tas, kad Brazilija taip pat yra turėjusi problemų dėl atominės energetikos plėtros. Tačiau Brazilija jas išsprendė taikiai, derybų keliu. Ko gero, Brazilijos prezidentas bando pritaikyti savo šalies patirtį Irano problemoms spręsti. Tačiau skirtumas tarp šių dviejų šalių patirties, siekių ir elgesio yra dar didesnis nei jas skiriantis geografinis nuotolis.
Beje, privačiai Vašingtono politikai pripažįsta, kad niekada praeityje sankcijos neprivertė Irano keisti savo politikos. Ir ne tik Irano. Sankcijos visų pirma atsisuka prieš paprastus šalies gyventojus, nepaliesdamos tų pareigūnų, kurių politika jas sukelia. Tačiau privatūs pareigūnų pasisakymai dažnai nesutampa su tikrąja valstybių politika. Vakarų politika Irano branduolinių programų klausimu lieka vienareikšmė. Jos logika aiški – JT Saugumo Taryba turi į Iraną kreiptis vienu balsu. O to „vieno balso“ kol kas nėra.
Valentinas Mitė
