Irano valstybės pirmtakės Persijos susikūrimas datuojamas II tūkstantmečiu prieš mūsų erą, Iranu valstybė oficialiai pasivadino 1935 m., o dabartinį Irano Islamo Respublikos pavadinimą pasirinko po 1979 m. revoliucijos. Iranas yra islamiška valstybė, jos prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas nuolat pasisako prieš žydų valstybę Izraelį.
Izraelis buvo įkurtas arabų gyvenamosiose teritorijose 1948 metais, padalinus Palestiną į žydų ir palestiniečių teritorijas (nuo mūsų eros pradžios žydų tauta neturėjo savo valstybės). Arabų šalys nebuvo patenkintos tuo, kad Vakarų valstybės (Prancūzija, Didžioji Britanija, JAV) siekia jų gyvenamose teritorijose įkurti naują valstybę, su kuria reikės dalintis ne tik žemėmis, bet ir šventuoju miestu Jeruzale. O Izraelis, jausdamas Vakarų šalių palaikymą, stengėsi įgyti kuo didesnę teritoriją ir kuo daugiau įtakos Artimųjų Rytų regione, todėl tarp arabų šalių ir naujosios valstybės ne kartą kilo karinių konfliktų (su Egiptu, Sirija, Jordanija).
Vienos svarbiausių Izraelio rėmėjų buvo JAV, kurios siekė Artimųjų Rytų regione sukurti stabilumą. Todėl, siekiant sutaikyti Izraelį ir arabų šalis, buvo rengiami įvairūs susitikimai, iš jų žinomiausi yra Kemp Deivido 1978 ir 2000 metais, taip pat Madrido (1991) ir Oslo (2007) konferencijos. Siekdamos sutaikyti priešiškai nusiteikusias žydų ir arabų tautas, JAV tikėjosi didinti ar bent jau išlaikyti savo įtaką Artimųjų Rytų regione, laviruodamos tarp Izraelio ir arabų valstybių, ir sukurti čia stabilumą bei taiką. Be to, ir Izraelio politika buvo artima JAV, nes šalis buvo linkusi perimti vakarietiškas idėjas.
Izraelis, siekdamas apginti savo nepriklausomybę, stengiasi turėti stiprias ir gerai parengtas ginkluotąsias pajėgas. Be to, norėdamas pabrėžti savo skirtingumą nuo arabų šalių, Izraelis save priskiria prie Vakarų pasaulio valstybių. Kaip teigia kai kurie aukšti šios šalies politikai, žydų tauta neturi jokio panašumo su arabais ir tai, kad Izraelis yra Artimuosiuose Rytuose, tėra istorinis atsitiktinumas. O Iranas siekia tapti Vidurio Rytų regiono galybe, nors savo išsivystymo, technologijų lygiu ir daugeliu kitų aspektų (bet ne karių ir karo technikos kiekiu) vis dar nusileidžia Izraeliui. Santykiai tarp abiejų šalių yra įtempti, tačiau tokie buvo ne visada.
Teigiama, kad Izraelis rėmė Iraną ginklais, kai vyko Irako ir Irano karas (1980–1989). Be to, tvirtinama, jog 1981 m. Izraelio atakuotas Irako „Osirak“ branduolinis reaktorius buvo sunaikintas padedant Irano žvalgybai. Taip pat XX a. devintame dešimtmetyje Izraelis stengėsi, kad JAV ir Iranas atnaujintų santykius po Irano revoliucijos ir JAV ambasados užgrobimo 1979 metais. Tačiau santykiai tarp abiejų šalių pradėjo pamažu keistis iširus Sovietų Sąjungai ir sutriuškinus Saddamo Husseino pajėgas 1991 m., po Kuveito išlaisvinimo operacijos „Audra dykumoje“. Iranas, Izraelio akimis, tapo potencialia nauja grėsme žydų valstybei, juolab kad po revoliucijos jame vis dažniau nuskambėdavo blogų atsiliepimų apie žydų tautą. Be to, iširus Sovietų Sąjungai, JAV nebereikėjo bijoti dėl savo įtakos Vidurio Rytuose ir Izraelis galėjo tapti nereikšminga regiono valstybe JAV užsienio politikos atžvilgiu. Įtampą tarp abiejų šalių dar labiau sustiprina Irano vykdoma urano sodrinimo programa, dėl kurios šalis gali sukurti branduolinį ginklą. Manoma, kad Izraelis yra vienintelė Artimųjų Rytų valstybė, turinti branduolinį ginklą, tačiau apie tai nėra viešai deklaravusi. JAV Iraną taip pat priskiria prie nestabilių, priešiškų šalių, galinčių kelti pavojų Izraelio saugumui.
Bijodamas Irano, Izraelis dažnai imasi karinių veiksmų prieš šios šalies remiamas grupuotes „Hezbollah“ ir „Hamas“. 2006 metais buvo kilęs karinis konfliktas su „Hezbollah“ grupuote Libane, 2009 metų sausio mėnesį vyko Gazos ruožo, kuriame veikia „Hamas“, bombardavimas. Be to, 2007 metais Izraelis bombardavo ir, kaip spėjama, statomą Sirijos branduolinį reaktorių, prie kurio statybos esą prisideda Iranas. Įtampa tarp Irano ir Izraelio dar labiau didėja dėl Irano prezidento M. Ahmadinejado pareiškimų, kad žydų valstybę reikia ištrinti iš pasaulio žemėlapio ir kad niekada nebuvo jokio žydų holokausto. Tokių žodžių svarumą didina ir tai, kad Iranas vykdo urano sodrinimo programą, nors jai prieštarauja ne tik Izraelis, bet ir dauguma pasaulio šalių. Iranas 1968 metais pasirašė Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, kuri suteikia teisę prie jos prisijungusioms šalims įsigyti ir plėtoti branduolinės energetikos technologijas ir statyti branduolinius reaktorius civiliniams tikslams.
Teisiškai Iranas turi visus įgaliojimus plėtoti civilinę branduolinės energetikos programą, tačiau yra sulaužęs šios sutarties įsipareigojimus, nes, kaip teigiama, beveik 20 metų urano sodrinimo darbus vykdė slapta. Todėl dabar branduolinę programą gali vykdyti tik stebint Jungtinėms Tautoms, tačiau jos pareikalavo Irano sustabdyti urano sodrinimo darbus. Mainais Iranui už urano sodrinimo programos nutraukimą buvo siūlomos civilinės branduolinės technologijos, galinčios patenkinti šalies energetines reikmes. Sankcijos Iranui yra taikomos nuo 2006 metų, kai Irano byla buvo perduota Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. Sankcijos kenkia šalies ekonominiam gyvenimui, riboja užsienio investicijas į šalies naftos ir dujų sektorių bei bendradarbiavimą su tarptautinėmis finansinėmis institucijomis. Be to, apsunkinamas ir Irano piliečių judėjimas į užsienio šalis, nes jiems sudėtinga gauti vizas.
Sankcijų Iranui įvedimui priešinasi Rusija ir Kinija, mat pirmoji bendradarbiauja su šia šalimi branduolinės energetikos srityje, o antroji iš jos gauna naftą ir dujas. Tačiau 2007 metais Rusija sugriežtino branduolinio kuro, kuris yra reikalingas norint parengti Bušero atominę elektrinę eksploatacijai, tiekimo Iranui sąlygas, ypač akcentuodama panaudoto kuro grąžinimą. Greičiausiai Rusija taip elgiasi dėl to, kad stiprėja tarptautinės visuomenės susidomėjimas Irano atominės energetikos projektu ir kritika dėl galimo branduolinio ginklo kūrimo prisidengus šiuo projektu.
Manoma, kad urano sodrinimas Irane nuo tyrimų fazės pereina prie gamybos. Svarbiausi Irano branduoliniai objektai yra Natanzo kompleksas – urano sodrinimo gamykla, esanti maždaug 320 km nuo sostinės Teherano, Isfahano urano sodrinimo įmonė ir Arako branduolinis reaktorius, kuriame gali būti išgaunamas plutonis atominei bombai. Manoma, kad iš viso yra aštuoni branduoliniai objektai, išmėtyti po visą šalį, paslėpti niekuo neišsiskiriančiose gyvenvietėse. Teigiama, kad turėdamas tokius branduolinius pajėgumus Iranas gali per dvejus–penkerius metus pasigaminti pirmąją atominę bombą. Irano valdantieji teigia, kad branduolinis ginklas yra visiškai nepriimtinas pagal šalies politinius, ekonominius ir saugumo interesus, taip pat pagal islamo tikėjimą, be to, branduolinis ginklas reikalingas tik toms šalims, kurios viską sprendžia jėga.
Izraelis, jausdamas pavojų iš Irano pusės, yra linkęs spręsti šį konfliktą kuo greičiau sunaikinant Irano branduolinius objektus, tačiau smūgis iš oro galėtų nebent keleriems metams atitolinti branduolinės programos užbaigimą. Be to, Izraelis yra linkęs įgyvendinti vienašališką puolimą, jei prie jo neprisijungtų JAV. Greičiausiai taip ir būtų, nes JAV dar neišsprendė savo problemų Irake ir Afganistane. 2009 metų liepos mėnesį JAV viceprezidentas Joe Bidenas leido suprasti, kad Vašingtonas netrukdys Izraeliui, jeigu šis imtųsi karinių veiksmų prieš Iraną. Be to, jis pasakė, jog JAV prezidentas Barackas Obama tebesitiki pradėti dialogą su Iranu. Iš tiesų JAV, spausdamos Iraną, siekia, kad jis padėtų joms išspręsti Irako ir Afganistano problemas ir pagaliau pripažintų Izraelio teisę egzistuoti. Savo ruožtu Iranas taip pat teigia, jog jei Izraelis imsis karinių veiksmų prieš jo branduolinius objektus, Iranas neabejotinai į tai atsakys karine jėga. Pats Izraelis labiau norėtų, kad Irano branduolinė programa būtų nutraukta diplomatinėmis priemonėmis.
Norint išspręsti Irano branduolinę problemą, reikia ne tik abiejų šalių tarpusavio susitarimo, bet ir tarptautinės visuomenės dalyvavimo. Integruojant Iraną į regiono politiką ir pripažįstant jį kaip tam tikrą regioninę galybę, Izraelis įgytų šios šalies palankumą. Be to, Izraelis galėtų daugiau laimėti, jei remtų JAV ir Irano derybas, įtraukdamas į jas ir savo saugumo klausimą. Greičiausiai vienintelė išeitis norint Artimųjų ir Vidurio Rytų regionui užtikrinti taiką ir stabilumą yra tarpusavio bendradarbiavimo plėtra, pasitikėjimo vienas kitu skatinimas ir teisės egzistuoti pripažinimas.
Agnė Janutytė
