Irako prezidentas Saddamas Husseinas (Sadamas Huseinas) turėjo planą, kaip įveikti Jungtinių Valstijų karinę galią: kovoti nešvariais metodais ir kautis miestuose, siekiant įklampinti aukoms jautrią šalį, vis dar persekiojamą "Juodojo vanago žūties" (“Black Hawk Down”) košmaro.
Kurį laiką tuoj po kovo 20 dienos, kai prasidėjo karinė operacija, atrodė, kad ši strategija veikia. Vienas karo vadas nusiskundė, kad padėtis mūšio lauke visai nepriminė to, kam buvo rengiamasi per pratybas, o kritikai Vašingtone būgštavo dėl naujo Vietnamo. Tačiau tai buvo tik trumpas momentas.
Daugelis irakiečių kovėsi narsiai - istorija rodo, kad jie tai gali. Be to, po sutriuškinimo atviroje dykumoje per 1991 metų Persijos įlankos karą, jie išmoko ir naujų taktinių manevrų. Tačiau jiems visiškai nesisekė susitelkti į darnią, vieningą jėgą.
"Atskiri žmonės kovojo gana profesionaliai, tačiau kolektyviniu lygiu nebuvo jokio telkiančio mechanizmo, - teigė Andrew Brookesas (Endrius Bruksas) iš Tarptautinio strategijos studijų instituto (TSSI). - Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad buvo visiškai sunaikinti jų tarpusavio bendravimo ryšiai".
Netrukus po operacijos pradžios tapo aišku, kad Irakui padėtis tapo visiškai nepalanki, nepaisant, bent jau teorinės, didžiulės kiekybinės persvaros. Jo ginklai ir tankai buvo seni, o kariai - nelabai motyvuoti ir drausmingi.
Sunaikintas vadovavimas ir valdymas
Jau iš pat pradžių JAV ir Britanijos pajėgos, pasinaudodamos pranašumu ore, ėmėsi naikinti Irako vadovavimo ir valdymo sistemą ir sukėlė pakrikimą bei pasimetimą net elitinėje Respublikos gvardijoje, sutelktoje lemiamam mūšiui prie Bagdado vartų.
"Puolančiajai pusei teko kautis su izoliuotais daliniais, kuriuose žmonės kovėsi dėl ištikimybės režimui ar siekė pasipriešinti įsiveržusioms pajėgoms, - teigė Ivo Daalderis (Ivas Dalderis) iš Vašingtone įsikūrusio "Brookings Institution". - Tačiau tai buvo visiškai nekoordinuoti veiksmai. Po bombardavimų Bagdade ir jo apylinkėse Respublikos gvardijos gretos iširo, irakiečiams liko tik arba nereguliarios pajėgos, arba tokiomis tapusios reguliariosios. Daugeliu atveju jie paprasčiausiai pabėgo".
Kennethas Pollackas (Kenetas Polakas) iš Sabano centro Artimųjų Rytų politikos klausimais sakė, kad Irakas pervertino dešimties metų senumo kruviną incidentą Mogadiše, kai menkai ginkluotos somaliečių pajėgos numušė JAV sraigtasparnį ir užpuolė pilotų gelbėti pasiųstus karius.
Šią patirtį, amerikiečių sąmonėje atgaivintą filme "Juodojo vanago žūtis" (“Black Hawk Down”), irakiečiai tikėjosi atkartoti daugybę kartų panaudojant nereguliarias pajėgas ir neįprastą taktiką.
Tačiau, kaip savo pranešime teigė K. Pollackas, irakiečiai, "paprasčiausiai kopijuodami" Somalio patirtį, neįvertino unikalių aplinkybių, kuriomis jiems teko kautis.
Taikių gyventojų naudojimas "gyviems skydams" gal ir galėjo turėti naudos, tačiau tikėtis įveikti tankus "Abrams" ant furgonų įtaisytais kulkosvaidžiais ir granatsvaidžiais yra bergždžia.
Irako karų istorija rodo, kad jo kariai sugeba aršiai kovoti statiškose gynybinėse pozicijose bei tiesioginiuose puolimuose, teigė K. Pollackas.
Tačiau tai, kaip ir nešvarių metodų panaudojimas, buvo visiškai nenaudinga kariaujant su JAV pajėgomis, kurios irakiečius pranoko besikeičiant mūšio sąlygoms, manevriniame kare ir jungtinėse skirtingų kariuomenės rūšių operacijose.
Kas atsitiko Respublikos gvardijai?
Jei Irakas ir sugebėjo pateikti didelių staigmenų, tai jomis tikriausiai galima pavadinti sunkumus, kuriuos JAV vadovaujamoms pajėgoms, ypač šalies pietuose, sukėlė nereguliarios pajėgos, įskaitant fedajinus, bei 70 tūkst. karių Respublikos gvardijos nesugebėjimas surengti rimtesnio pasipriešinimo.
Nors Irako šiaurėje, gimtajame Saddamo Husseino mieste Tikrite, dar yra likusi viena gvardijos divizija, JAV pajėgoms priartėjus prie Bagdado dvi divizijos buvo išdraskytos, o likusios kone ištirpo.
"Transatlantic Networks" užsienio politikos ir saugumo analitikas Andrew Denisonas (Endrius Denisonas) sakė, kad Respublikos gvardija pasirodė esanti lengvas grobis atvirame lauke, tačiau ji turėjo būti daug mažiau pažeidžiama, jei atsitrauktų į miestą.
"Kodėl jie laikėsi taip atvirai? - klausė jis. - Galbūt Saddamas būgštavo, kad kai kurie generolai gali mėginti jį nušalinti, tokių bandymų praeityje būta".
"Todėl mieste liko tik specialioji Respublikos gvardija. Jie yra ištikimi vos ne iki fanatizmo, tačiau jie nebūtinai yra geri kariai. Paaukštinimus ten daugiau lėmė ištikimybė, o ne kvalifikacija".
Lawrence'as Korbas (Lorensas Korbas), buvęs JAV gynybos sekretoriaus padėjėjas, dabar aukšto rango pareigūnas Niujorke įsikūrusioje Užsienio santykių taryboje, išreiškė nuomonę, kad Respublikos gvardija žlugo, nes pernelyg susireikšmino.
Jo teigimu, Respublikos gvardija pamatė, kad yra labai pažeidžiama iš oro, tačiau jau nebegalėjo organizuotai atsitraukti į Bagdadą, nes pernelyg sureikšmino savo pajėgumus, o tai dar labiau sustiprino oficialūs pareiškimai iš tokių pareigūnų, kaip informacijos ministras.
"Kita priežastis... yra ta, kad nors Saddamas ir nebuvo nukautas pirmąjį vakarą, buvo aišku, kad jį tai gerokai sukrėtė, - sakė L. Korbas. - Panašu, kad niekas vieningai nebevadovavo visiems veiksmams".
"Reuters"-BNS
