Šalia Zoknių oro uosto esančioje dykvietėje žuvo puskarininkas Artūras Belskis (39 m.). Kalbama, kad toje vietoje nusikaltėliai užkasdino nužudytųjų kūnus.
Šiaulių Zoknių oro uostas – ir vėl visos šalies dėmesio centre. Tik šįkart čia renkasi ne išdidūs NATO generolai, o oro uosto kariai bei miesto valdžia nuščiuvę apžiūrinėja vilkduobes, vienoje kurių užsimušė Zoknių aviacijos bazės priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies vadas jaunesnysis puskarininkis 39 metų Artūras Belskis.
Įkrito į duobę
Karys žuvo gesindamas žolę rusų kariškių paliktoje apleistoje bazėje Zoknių oro uosto prieigose. „Šiaulių Iraku“ arba „zona“ vadintoje dykvietėje vyko susišaudymai, vagystės, o benamiai rausė duobes, iš kurių ilgus metus sėmė gruntinius vandenis užteršusį aviacinį žibalą.
Nelaimė įvyko jau sutemus, po 21 valandos, kai Zoknių oro uosto budėtojas gavo pranešimą, jog aerodromo prieigose esančioje dykvietėje dega pernykštė žolė. Budėtojo nurodymu gesinti degančios pievos buvo išsiųsti aviacijos bazės priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies kariai ugniagesiai. Šešių ugniagesių grupei vadovavo A. Belskis.
Staiga kariškis, tempęs vandens žarną paskui švirkštą nešusį A. Belskį, pastebėjo, jog vadas dingo, o žarna vandenį švirkščia iš po žemių aukštyn. Karys suprato, kad A. Belskis įkrito į duobę, kurių šioje dykvietėje apstu. Pribėgę tarnybos draugas iš tikro pamatė A. Belskį, žemyn galva įkritusį į maždaug 7 metrų gylio duobę, kurios dugne telkšojo nemažai vandens. Bendražygis nedvejodamas įšoko į duobę, tačiau vienas nepajėgė ištraukti sunkiai susižeidusį ir sąmonę praradusį vadą. Tuomet, pats rizikuodamas gyvybe, per vilkduobėmis nusėtą pievą tamsoje tekinas pasileido prie tarnybinio automobilio ir radijo ryšiu išsikvietė pagalbą.
Globojo sesers vaikus
Atskubėję dar trys ugniagesiai A. Belskį ištraukė ir ėmė gaivinti - darė dirbtinį kvėpavimą, širdies masažą. Prie gaivintojų prisijungė ir netrukus į įvykio vietą atskubėję aviacijos bazės medikai bei Šiaulių greitosios pagalbos ekipažas. Tačiau visos pastangos buvo bevaisės, nes krisdamas žemyn galva A. Belskis susižalojo nugarkaulį kaklo srityje ir dar įkvėpė vandens.
Tarnybą kariuomenėje 1992 metais pradėjęs A. Belskis Zoknių aviacijos bazėje tarnavo nuo 1998-ųjų. Į darbą Zokniuose Arūnas atvykdavo iš už pusšimčio kilometrų esančių Tytuvėnų, kur su žmona augino keturis vaikus: du savus ir du savo sesers. Jei nebūtų žuvęs, kita dieną A. Belskis kaip tik būtų tvarkęs sesers vaikų globos dokumentus. Įstatymas numato, kad, žuvus tarnybos pareigas atlikusiam kariškiui, jo šeimai turi būti išmokėta iki 350 000 litų dydžio kompensacija arba 120 žuvusiojo atlyginimų. A. Belskio alga siekė 3230 litų.
„Zona“ ir net „Iraku“ vadintos dykvietės istorija–unikali. Karinis oro uostas čia atsirado dar tarpukariu. 1941-1944 metais vokiečių fašistai šioje vietoje sušaudė per 700 žmonių, tik tai liko užmiršta – masinių žudynių vietoje nėra nė vieno antkapio, nė jokio paminklo.
Sovietmečiu toje vietoje, išplėstos aviacijos karinės bazės teritorijoje, buvo į žemę įkastos milžiniškos aviacinio žibalo talpyklos. Sovietmečiu, žinia, trūko tvarkos, tad žibalas į žemę liejosi ir iš netvarkingų talpyklų, ir iš lėktuvų kuro bakų.
Primintos kalbos apie mafijos kapavietę
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dykvietę atrado vargetos. Jie čia ėmė kasti šachtas - maždaug metro pločio ir iki 10 metrų gylio duobes. Jų dugne kaupdavosi gruntinius vandenis užteršęs žibalas. Perkošę per audeklą verteivos jį parduodavo šiauliečiams - nuosaviems namams šildyti. Žibalo buvo išgaunama tiek daug, jog Šiaulių valdžia net derino projektą imtis pramoninės žibalo gavybos.
Tačiau kol biurokratai mąstė, žibalo upeliai išseko, o dykvietėje liko šimtai neprižiūrimų duobių. Vos kelios jų uždengtos mediniais dangčiais, bet ir šie sutrūniję, numėtyti. Kalbama, kad kai į kai kurias duobes nusikaltėliai yra sumetę ir užkasę net nužudytų žmonių lavonus. Pasak gandų, vienoje duobėje užkastas ir legendinė Šiaulių „princų“ ketverto narys Vladislovas Šiaulys, pravarde Žemaitukas, be žinios dingęs 1997-ųjų rudenį.
Prieš porą metų palikę neužkastas, neuždengtas duobes, verteivos iš dykvietės pasitraukė. Šiandien čia dar sukiojasi vienas kitas valkata, su kastuvais ieškantis dar neišluptų karinių komunikacijų likučių - varinių kabelių. Taip pat dykvietėje rengiamos dažasvydžio varžybos, Šiaulių vaikinai kartais išbando savo ginklus.
Sigitas Stasaitis
