Pasitinkant šiais metais Kovo 11-osios, mūsų Valstybės Nepriklausomybės atstatymo 20-ąsias metines apima dvejopas jausmas. Iš vienos pusės tai džiaugsmas, kad gyvename savo, nepriklausomojoje Valstybėje jau pora dešimtmečių, juo labiau žinant, kaip nelengvai tai buvo pasiekta, kai pavyko išlįsti pro adatos skylutę tarp didžiųjų kitų valstybių interesų, bijojusių ir nenorėjusių mūsų laisvės, galėjusios sugriauti šių valstybių jėgų balansą.
Žinant, tų dienų realijas, matant, kaip jos iki šiol schematiškai, stereotipiškai atspindėtos šiandienos istorijoje ir Lietuvos žmonių sąmonėje norisi praskleisti šitą nežinios uždangą, kad visi suprastume: kelias į laisvę buvo didelė, sudėtinga šachmatų partija su daugybe nežinomųjų, o ją pavyko laimėti tik dėl to, kad už Sąjūdžio politikų ir visuomenės veikėjų stovėjo tautos Sąjūdis, žmonės, norėję kuo greičiau tapti savo valstybės piliečiais.
Tačiau yra ir kita kovo 11-osios 20-ųjų metinių pusė, kuri kelia svarbiausią klausimą mūsų Valstybės ir Tautos gyvenime: ar mes sugebame išlaikyti tai, ką taip sunkiai pasiekėme. Ne tik šiandien, valstybėje, pažymėtoje Kovo 11-osios ženklu, bet ir anksčiau, kai viduramžiais galingą valstybę, suaugusią su kita valstybe po kelių šimtmečių leista praryti carinei Rusijai ir nedaug kas norėjo ginti kraštą, kuriame nematė Lietuvos. Ši valstybė buvo išpuvusi iš vidaus, o ją valdžiusieji žiūrėjo daugiau asmeninių, nei valstybės interesų. Ginti valstybės idėjos geriausi tautos atstovai išėjo jau vėliau, bet buvo numalšinti, sunaikinti ar išsiųsti į Sibirą. Todėl laisvės reikėjo ilgai laukti...
1918 metais tautinio atgimimo laikų šviesuoliai laviruodami tarp kitų valstybių interesų, kaip ir Kovo 11-ąją Sąjūdžio veikėjai, paskelbė Valstybės Nepriklausomybės atstatymą. Bet, kaip ir Kovo 11-ąją, šios tautos valios kitos valstybės nenorėjo pripažinti. Kol nesugriuvo imperijos. Kaip 1991 metais, kol nežlugo Sovietų Sąjunga. Mūsų laisvė kitiems buvo nereikalinga.
Bet laisve nesugebėta džiaugtis ir pačioje Lietuvoje. Tarpukaryje nusivilta partijomis ir parlamentiniu valdymu. Iš viešo gyvenimo pasitraukė tautos šviesuoliai. O tauta, likusi be moralinių autoritetų, patikėjo, kad galima šalį valdyti be partijų ir Seimo. Pakanka Prezidento, kuris nubaus prasikaltusius ir išves valstybę iš visų negandų, tačiau užmušus demokratinės valstybės idėją, tauta tapo tik statistu valstybės gyvenime ir nebeliko pačios valstybės.
Tada neilgai truko laukti ir okupacijos. Kai svetimi atėjo, sava kariuomenė, kuriai buvo skiriamos didžliulės lėšos, negynė savo valstybės. Tarp mūsų karininkų buvo daug šviesių žmonių, patriotų, bet buvo ir tokių, kurie garsėjo tik lėbavimais Karininkų ramovėje. Kai kurie inteligentijos atstovai ėmė kovoti prieš valstybės puvimą, pasinėrė į įvairių frontų kūrimą prieš smetoninę valdžią ir buvo panaudoti svetimųjų, kai netikėdami savo valdžia, sveikino atėjūnus. Reikėjo laiko, kad tauta atsitokėtų ir idealistai išeitų į miškus kovoti dėl laisvės. Ir vėl būtų sunaikinti arba išsiųsti į Sibirą.
Tarpukario Lietuva buvo garsi mokslininkų, menininkų, mokytojų, kunigų ūkininkų pasišventimu, kuris vėliau dešimtmečiams davė tautai gyvasties tolimame Sibire ar už Atlanto. Bet ne vienam to meto Lietuvos žmogui valstybės, pūvančios valdžios simbolį priminė poeto Teofilio Tilvyčio poemos herojus Dičius. Valstybės pareigūnas, sugebėjęs prisitaikyti prie viršininkų ir gyvenęs tautos ir valstybės sąskaita. Filmą apie Dičių anksčiau ne kartą rodė Lietuvos nacionalinė televizija, bet po to jis išnyko iš ekranų. Galbūt iš baimės, kad ne vienas valdžioje ten galėtų pažinti save.
Lietuva, per 20 metų po Kovo 11-osios tapo štai tokių ,, dičių‘‘ Lietuva, kurių jokia valdžia, net ir ši, nenori, pažaboti įstatymais, kad jeigu prisigrobė iš valstybės ir tautos, atsakytų ir grąžintų tai, ko negali pateisinti savo pajamomis, o teisėsauga, teismai neretai tarnauja tam, kad tokių veikėjų interesus bei tamsius darbus gintų ir slėptų. Todėl ir šiandien Lietuvoje šie veikėjai toliau pozuoja, kaip visuomenės grietinėlė arba tyliai dirba juodą darbą, kaip pūvėsiai tautos medyje, kuris gali ir vėl neišlaikyti tokios laisvės, savivalės, neteisingumo. Šio medžio šaknys jau silpsta, nes ir istorija, kultūra bei patriotizmas, meilė Tėvynei tapo tik frazės švenčių proga.
Ekonominės krizės dienomis žmogui svarbiausi yra išgyventi. Tačiau nemažiau svarbu yra pasijusti šeimininku savo krašte. Jeigu iš tikrųjų visiems reikia susiveržti diržus, tai žmogus turi žinoti, jog valdžia sugeba nukarpyti ne tik jo atlyginimus, pensijas, socialines pašalpas, bet ir taupo šiuo prakaitu uždirbtus pinigus, neleidžia jų pavogti ir išvaistyti ,,dičiams ‘.
O svarbiausia, žmonėms reikia girdėti ir matyti savo moralinius autoritetus, kurie nusivylė politika, neina į partijas, Seimą, bet yra susirūpinę, matydami stiprėjančius vidaus puvimo procesus valstybėje. Ir žmonės jais tiki. Skirtingai, nei valdžia. Kai kurie iš jų, kaip sąjūdininkas aktorius Remigijus Adomatis parado viltį, kad valdžia dar gali girdėti, kiti, kaip poetas Justinas Marcinkevičius, regėdamas tautos pakilimą per tūkstantmečio renginius, tiki, kad vertybės gali sugrįžti. Vertybės, kurias užgožė materialioji laisvės pusė, kai manoma, kad galima vogti, plėši, atimti, o Baltijos kelias atrodo, kaip priešistoriniai laikai. Bet, ar valdžia išgirs šiuos moralinių autoritetų žodžius.
Juos valdžia prisimena tik per šventes ir jubiliejus ir jeigu tautos šviesuoliai sutinka būti statistais, istorinėmis Sąjūdžio laikų relikvijomis, juos valdžia garbina ir jiems ploja, o jeigu išdrįsta tarti tiesos žodį apie tai, kas darosi valstybėje, bando protestuoti, valdžia jų bando nepastebėti. Bet, suvokiant mūsų valstybės gyvenimo pamokas, laikas valdžiai išmokti girdėti tautos ir piliečių balsą, o neretai ir vairuoti valstybės laivą, atsižvelgiant į jų žodžius.
Liūdniausia, kad per 20 nepriklausomybės metų ne tik paprasti žmonės, bet ir tautos šviesuoliai vis mažiau drįsta eiti prieš vėją, o valdžia atėmė iš mūsų teisę gintis prieš valdžios savivalę ir ją kontroliuoti. Taip vėl galime parasti valstybę, nes, atėjus negandoms, gali nebūti kam jos ginti. Tad Kovo 11-oji turėtų būti ne tik džiaugsmo, bet ir susimąstymo diena. Apie valstybės ir tautos ateitį. Išpuvusi iš vidaus valstybė ilgai negyvena. Ir galbūt rūpesčio kalbos tą dieną apie negeroves valstybėje yra ne mažesnis patriotinis žingnis, kviečiantis prabusti, nei gražios šnekos valdžios rūmuose, jeigu jos niekur neveda.
