Protestai ir riaušės po rinkimų tapo niūria posovietinių valstybių tradicija. Praėjusią savaitę ji pasikartojo Mongolijoje, anksčiau vadintoje 16-ąja Sovietų Sąjungos respublika.
Didelė maža valstybė
Prieš dvejus metus Mongolija pompastiškai pažymėjo Čingischano sukurtos valstybės 800 metų jubiliejų. Legendinis imperatorius mongolams yra ne tik valstybės įkūrėjas, bet ir pagrindinis tautinio pasididžiavimo objektas, tačiau praėjus aštuoniems amžiams po visą Europą gąsdinusių mongolų žygių, šiandien Mongolija retai sulaukia pasaulio dėmesio. Nors valstybės teritorija yra tarp 20 didžiausių pasaulio šalių, šalyje gyvena mažiau nei 3 mln. gyventojų.
Nepaisant stereotipų apie skurdą ir atsiskyrimą nuo pasaulio, Mongolijos ekonomika nuosekliai auga, šalis dalyvauja tarptautinės bendruomenės karinėse operacijose Afganistane ir Irake, tarptautiniai stebėtojai ir ekspertai pripažįsta, kad valstybėje vyksta laisvi ir demokratiški rinkimai.
Tokiais buvo pavadinti ir birželį vykę rinkimai į Mongolijos parlamentą, kuriuos, pirminiais duomenimis, laimėjo Mongolijos liaudies revoliucinė partija; ta pati, kuri valstybę valdė ir gyvuojant Sovietų Sąjungai. Iki šiol didelių protestų dėl to nebuvo, tačiau liepos 1 dieną sostinėje Ulan Batore apie 8 tūkst. protestuotojų pradėjo riaušes opozicijai skelbiant, kad rinkimų rezultatai buvo masiškai suklastoti.
Rusijos ir Kinijos kovos laukas
Kodėl šie rinkimų rezultatai tapo išskirtiniais ir paskatino opoziciją imtis drastiškų veiksmų? Neseniai Mongolijoje buvo atrasti dideli naudingųjų iškasenų, ypač vario ir aukso, klodai. Natūralu, kad didelių kaimyninių šalių kompanijos ir valstybių atstovai susidomėjo galimybėmis eksploatuoti naujas kasyklas.
Mongolijos geografinė padėtis nepavydėtina - iš abiejų pusių ją supa Kinija ir Rusija - valstybės, vienaip ar kitaip lėmusios Mongolijos raidą po Čingischano ir jo palikuonių mirties. Nepriklausomybę nuo Kinijos Mongolija atgavo tik 1921 metais padedama Sovietų Sąjungos, kuri „padėjo“ įtvirtinti komunistinį režimą.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija nebuvo pajėgi daug dėmesio skirti Ulan Batoro kontrolei, tačiau valstybei vadovavo tie patys komunistinės nomenklatūros atstovai, todėl netiesioginė įtaka išliko. Vis dėlto Rusijai daugiau dėmesio skiriant vidaus problemoms spręsti, tvirčiau įsitraukti į Mongolijos reikalus pabandė Kinija, siekianti stiprinti savo įtaką Šiaurės ir Vidurio Azijoje. Dabar jau galima tiksliai pasakyti, kad Mongolija tapo vienu iš Rusijos ir Kinijos kovos dėl galios frontų. Siekis turėti draugišką vyriausybę, užsitikrinti naudingųjų iškasenų pramonės kontrolę ir tokiu būdu turėti įtakos Mongolijoje dabar ir lemia Maskvos bei Pekino veiksmus.
Rusijai ir Kinijai Mongolija nėra pagrindinis azijinės politikos prioritetas, tačiau svarbi įtakos stiprinimo detalė visame Azijos kontekste. Pirmiausia, abi šalys nori dominuoti Centrinėje Azijoje - Uzbekistane, Kazachstane, Kirgizijoje, vyksta netiesioginė kova dėl Sibiro, kur sparčiai auga kiniečių populiacija, kai kuriuose rajonuose jau sudarydama gyventojų daugumą.
Nepaisant konkurencijos yra ir bendras Rusijos ir Kinijos interesas - nė viena iš jų nenori ne tik leisti sustiprėti oponentei, bet ir baiminasi, kad pasinaudojus tarpusavio nesutarimais šioje pasaulio dalyje įsitvirtins Jungtinės Amerikos Valstijos. Todėl ir Rusija, ir Kinija labai akylai seka ir prieštarauja bet kokiems JAV veiksmams - ekonominiams ar kariniams - šiame regione. Žinoma, dviem šalims geriau susitarti tarpusavyje ir pasidalinti įtakos zonomis, nei leisti atsirasti dar vienai konkurentei.
Vėl neapskaičiuotos jėgos
Visą praėjusią savaitę iš Mongolijos plaukė žinios apie demonstrantų ir policijos susirėmimus, įvestą neparastąją padėtį, aukas ir sužeistuosius. Tačiau jau vakar pranešta, kad kariuomenė pasitraukė iš sostinės ir padėtis stabilizavosi.
Toks greitas konflikto sureguliavimas leidžia teigti, kad protestai išties tebuvo kelių ambicijų nepatenkinusių opozicijos atstovų asmeninis pasipiktinimas, o ne visuomenės daugumos protestas prieš valdžios atstovus ar rinkimų rezultatus.
Tuo labiau, kad „protestuotojai“ buvo linkę ne kelti politinius šūkius ar reikalavimus, o „rūpinosi“ bankų ar parduotuvių plėšimais.
Akivaizdu, kad opoziciją remianti Kinija turėjo nuryti karčią piliulę matydama ne tik pralaimėtus rinkimus, kurie sumažino galimybes užsitikrinti priėjimą prie Mongolijos naudingųjų iškasenų, bet ir tai, kaip opozicijos atstovai diskreditavo pačią protesto idėją, paversdami ją tiesiog paprastu vandalizmu. Nuosaiki vyriausybės reakcija ir perteklinės jėgos nedemonstravusios policijos veiksmai greičiausiai tik padidino vyriausybės ir valdančiosios partijos populiarumą. Taigi Kinijos - Rusijos kovoje dėl Čingischano ainių šalies savo pozicijas sustiprino Kremlius. Nereikia abejoti, kad Pekinas bandys pakeisti tokią padėtį.
Tomas Bitinas, politologas
