Gyventojų apklausos rodo, kad transporto priemonių spūsčių problema įvardijama kaip pagrindinė Vilniaus mieste.
Reikia būti realistais – kamščių problemos Vilniuje artimiausiu metu niekas neišspręs. Geriau sugalvoti, ką tupint savo automobilyje tuo metu veikti.
Jau senokai savo darbo dieną planuoju taip, kad piko valandomis prieš ir po darbo nereikėtų niekur važiuoti. Juo labiau ir mano darbas toks, kad nereikia ofise sėdėti nuo iki. Bet praėjusią savaitę teko kartą važiuoti keliais, kurie mano užrašų knygelėje įrašyti juodajame sąraše. Na ir prasikeikiau. Nuo Švitrigailos iki Gerosios Vilties gatvių važiavau valandą ir 15 minučių! Jausdamasis pačiu nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje pradėjau galvoti, ką tokiu atveju galėčiau veikti.
Visų pirma mėginau prisiminti vairavimo svetur patirtį. Amerikiečiai, pavyzdžiui, dažnai tiesiog sustoja šalikelėje ir velnias žino, ką veikia. Miega ar mylisi (niekas už tai nenubaus, na nebent policininkas su sraigtasparniu atskris). Bet Vilniuje to nepadarysi - per siauri keliai. Kiti į automobiliu važiuoja tik iki artimiausios metro stotelės. Deja, Vilniuje metro jei ir bus, tai dar negreit, nors paskutiniu metu šios idėjos šalininkai vis labiau reiškiasi.
Gal reikėtų mokestį kokį už važiavimą mieste įvesti? Ne ne, parašiau ir pats nustėrau. Ar reikėtų sugriežtinti automobilių vairavimo teisių išdavimo tvarką? Nes kai kurie „vairuotojai“ savo reakcija į neviltį varo. Arba tegu privalomai pirmus du metus važinėja transporto priemonėmis su automatine pavarų dėže.
O gal reikia įvesti kažką panašaus kaip Kinijoje „vieno vaiko“ įstatymas? Viena šeima – vienas automobilis. Už kiekvieną papildomą tegu susimoka nustatytą mokestį. Bet žinant tautiečių gabumus galima neabejoti, kad netrukus automobilių savininkais taptų visi seneliai, dėdės ir t.t. Be to atsirastų dar viena priežastis nekurti šeimos. Štai kaip gali būti susijusi visuomenės dorovė ir eismas.
Vilties suteikė praėjusiais metais Vilniaus meru buvusio Artūro Zuoko pristatytas projektas, kuriuo remiantis sostinėje šiemet turėjo pradėti funkcionuoti 50 milijonų litų kainuojanti centralizuota eismo valdymo sistema, turėjusi sumažinti spūstis 10-20 procentų. Anot projekto iniciatorių, visi Vilniaus gatvių šviesoforai būtų buvę sujungti į vieną „protingą“ sistemą.
Šiuo metu aišku tik tai, kad kol kas centralizuotos eismo valdymo sistemos nėra, o mėginus išsiaiškinti kodėl, visi atsakingi amenys tyli kaip vandens į burną prisisėmę.
Taigi, ką veikti pakliuvus į kamštį? Aišku, galima nervintis ir keikti visą pasaulį (kaip daugelis daro), tačiau man į galvą atėjo keletas kitokių minčių.
Jeigu lankotės sveikatingumo klube, tai pasistenkite įsigyti abonementą arčiau jūsų darbovietės. Geriausia, kad galėtumėte ten per kelias minutes nueiti ar nubėgti (klube nereikės mankštos daryti). Tokiu atveju iš ryto reikėtų pasiimti su savimi aprangą sportavimui. Pusvalandis treniruoklių salėje ir šiek tiek laiko baseine atstatys jėgas, o po viso to jau ir kamščių nebebus.
Jeigu jau nutarėte važiuoti, įsigykite kalbų mokymosi programas kompaktinių diskų pavidale. Galbūt tai ir bus ta valanda, kurios visada trūksta norint patobulinti užsienio kalbų žinias. Nėra net ką kalbėti apie laisvų rankų telefonui įrangą, juk ją kiekvienas vairuotojas ir taip privalo turėti.
Fantazijai ribų nėra. Reikia tuo pasirūpinti patiems, nes, panašu, kad transporto priemonių spūsčių problema nėra sprendžiama. Mūsų atsakingi valdininkai - kaip dažnas studentas apie egzaminus – daug kalba, bet nieko nedaro...
