Kaip tik šiomis dienomis EŽTT Didžioji kolegija įpareigojo Latviją sumokėti verslininkams Janiui Vistinšui ir Genadijui Perepelkinui, žiūrint mūsų akimis, rekordinę sumą –1,219 milijono eurų arba 4 205 550 litų. Latvija tokią sumą sumokės už tai, kad iš verslininkų už grašius valstybės naudai paėmė žemės sklypus Rygos uoste. Tai jau galutinis ir neskundžiamas sprendimas, kurį valstybė turi įvykdyti per 3 mėnesius.
Priminsime, kad EŽTT skundus nagrinėja kolegijos. Sprendimus priima Trijų teisėjų, Septynių teisėjų kolegijos arba Didžioji kolegija (iš 17 teisėjų). Byla Didžiajai kolegijai perduodama nagrinėti tada, kai ji kelia svarbias bei dar nenagrinėtas žmogaus teisių problemas ir per ją formuluojamos naujos teisinės nuostatos. Teisėjai nusprendė, kad kaip tik tokia ir yra latvių verslininkų byla. Verslininkų advokatas Egilis Radzinšas sako, kad Latvija galėjo ir sutaupyti, jei nebūtų pradėjusi karo su savo šalies piliečiais.
Vienpusiškas sandėris
O istorija tokia: abu ieškovai po denacionalizacijos 1994 metais iš tikrųjų žemės savininkų dovanų gavo 5 žemės sklypus, kurie buvo Rygos uosto teritorijoje. Verslininkai tikėjosi iš to užsidirbti, bet jiems nepavyko. 1997 metais uosto teritorija pateko į specialų režimą turinčią zoną. Iš verslininkų jų sklypai buvo paimti uosto reikmėms už juokingą kainą. Genadijus Perepelkinas už 5 hektarus gavo apie 40 000 litų, jei skaičiuosime lietuviškais pinigais, o jo kolega Janis Vistinšas už 2 hektarus – 2740 litų.
Tuo metu Latvijoje galiojo įstatymas, kad vykdant žemės reformą ir paimant valstybei reikalingus žemės sklypus ar pastatus, su jų savininkais atsiskaitoma 1940 metų kainomis. Verslininkų tai netenkino ir jie kreipėsi į teismą. Kai teisybės, jų manymu, Latvijos teismuose nerado, advokatai surašė skundą EŽTT. Jų nuomone, valstybė pasielgė netinkamai, nes nesitarė ir nesiderėjo su savininkais, o turtą paėmė kainas nustačiusi vienpusiškai. Verslininkai reikalavo už savo žemę pagal kadastro nustatytą kainą –18 su puse milijono litų.
Kad įvertintume schemą, pagal kurią dirbo verslininkai, reikėtų sugrįžti į praeitį. Jų poelgiai daug kam Latvijoje nepatiko ir visuomenė apie juos turėjo neigiamą nuomonę. Pora G. Perepelkinas ir J. Vistinšas išgarsėjo dar 1990-aisias. Jie turėjo fenomenalę nuojautą ir visuomet nusipirkdavo žemę ar gaudavo ją dovanų ten, kur netrukus prasidėdavo valstybinių ar municipalinių statinių statybos.
Pavyzdžiui, vieną gražią dieną paaiškėjo, kad jie yra sklypų, kurie reikalingi Rygos oro uosto statyboms, savininkai. Valstybė tuomet juos išpirko rinkos kainomis. Tas pats atsitiko ir Rygos mieste Uzvaraso bulvare. Ten municipalitetui kaip tik prireikė žemės, kurios savininku nesenai buvo tapęs G. Perepelkinas.
Ir tai ne viskas. Rygos savivaldybė iš J. Vistinšo ir Danutės Masionės turėjo nupirkti 7000 kvadratinių metrų žemės, reikalingos kelio statybai. Kai Rygos savivaldybei prireikė žemės, kad įruoštų dviejų aukštų sankryžą Brivibos ir Juglos gatvių sankirtoje, ir vėl pasirodė, kad tos žemės savininkai yra J. Vistinšas ir G. Perepelkino žmona Jelena. Daugeliui tai atrodė įtartina ir spauda verslininkus dažniausiai piešė ne iš gerosios pusės, vadino juos spekuliantais. Galų gale įstatymų leidėjai pabandė verslininkus sutramdyti ir specialiai dėl jų priėmė įstatymą.
Bent jau taip teigia jų advokatas Egilis Radzinšas. „Pas mus visuomet iškyla sunkumų, kai tai susiję su 1940-aisias... Ir šį kartą valstybė įstrigo toje datoje, – ironizuoja advokatas. – Buvo priimtos įstatymo pataisos, pagal kurias nacionalizuojant žemę, reikalingą gatvių tiesimui, jei ji buvo gauta dovanų, galima ją paimti atsiskaitant 1940-ųjų kainomis. Mes manome, kad šios pataisos buvo priimtos specialiai „Perepelkino-Vistinšo“ bylai. Jei tai būtų taikoma visai žemei, lyg ir viskas būtų logiška. Tačiau pataisose buvo parašyta, kad tai taikoma tik dovanų gautai žemei. Tapo aišku, kad tos pataisos taikomos tik mano ginamiems verslininkams. Nei iki jų, nei po jų daugiau tokių precedentų nebuvo. Vėliau ši pataisa buvo panaikinta ir dabar už valstybei paimamą žemę atsiskaitoma rinkos kainomis“.
Kad nepraturtėtų
Advokatas atkreipia dėmesį ir dar į vieną momentą. „Tos žemės, reikalingos uostui, iš verslininkų buvo galima ir visai neišpirkinėti. Iki šiol yra fizinių asmenų, kurie uosto teritorijoje turi žemės ir ją uostui nuomuoja.Valstybė, kad apsisaugotų nuo per didelės nuomos kainos, buvo priėmusi sprendimą, kad nuomos kaina negali viršyti 5 procentų žemės kadastrinės kainos. Tad ne vienas ir dabar gyvena nuomuodami žemę uostui. Taip buvo nusprendę daryti ir G. Perepelkinas su J. Vistinšu. Bet tuo metu kadastrinė kaina buvo gana didelė. Teismas buvo priteisęs už 3 metus abiems verslininkams 2 milijonus litų. Matyt, kažkas paskaičiavo, kad žmonės iš to susikraus turtus ir nusprendė viską atimti“, – sakė advokatas.
Advokatas Egilis Radzinšas patenkintas EŽTT paskirta kompensacija savo ginamiesiems. Beje, dėl kompensacijos buvo galima susitarti prieš dvejus metus. Jau tada teismo Didžioji kolegija nusprendė, kad Latvija pažeidė Europos konvencijoje numatytas žmogaus nuosavybės neliečiamumo teises. Teisėjai tą už sklypus išmokėtą sumą pripažino labai maža ir paskyrė trijų mėnesių laikotarpį, per kurį valstybė galėjo susitarti su ieškovais dėl kompensacijos dydžio. Tačiau visus patenkinančio sprendimo taip ir nesurasta.
Verslininkams ir EŽTT priteisė mažiau nei jie prašė, tačiau gerokai daugiau nei buvo priteisę Latvijos teismai. Be jau anksčiau minėtos sumos abu ieškovai dar gaus po 10 000 litų moralinei žalai atlyginti ir po 5000 litų teismo išlaidoms. Pinigus verslininkams valstybė privalo sumokėti per tris mėnesius.
9 nelaisvės metai
Kitiems besibylinėjusiems su Latvija EŽTT nebuvo toks dosnus. Štai šių metų vasarį EŽTT priteisė valstybei, kad ši sumokėtų buvusiam kaliniui Valterui Cesnieksui 11 000 eurų. Ir tai už tai, kad teismas buvusį sportininką neteisingai nuteisė ir jis už grotų praleido net 9 metus.
V. Ciesnieksas buvo nuteistas už žmogžudystę. O po to Latvija turėjo pripažinti, kad policijoje vyras buvo taip kankintas, kad prisipažino ir tai, ko nepadarė. Kreipdamasis į Strasbūrą buvęs kalinys prašė, kad jam būtų priteista 9490 eurų materialinė žala ir 50 000 eurų moralinė žala, tačiau EŽTT nusprendė, kad Latvija už kankinimą turi sumokėti 11 000 eurų.
Į policijos akiratį V. Ciesnieksas papuolė 2002-ųjų kovą. Tų metų vasarį iš savo tėvų namų išėjo 23 metų Gintas Č. Jo kūnas buvo surastas už mėnesio. Nusikaltėliai nužudė vaikiną, o slėpdami pėdsakus jį užbetonavo ir dar užkasė miške. Jau kitą dieną po to, kai buvo surastas vaikino kūnas, policijai už smulkias vagystes įkliuvęs Janis G. papasakojo, kad prieš mėnesį kartu su draugais jie užmušė jauną vyruką iš Rygos. Taip buvo nustatyta jo asmenybė.
Tikrindami nužudytojo aplinką policininkai nustatė, kad jį gerai pažinojo žinomas Latvijoje autolenktynininkas V. Ciesnieksas. Jį tuoj pat iškvietė į apklausą. Pareigūnai atėmė visus daiktus ir tardydami tol mušė, kol sportininkas prisipažino dalyvavęs nužudyme, nors kiti nusikaltimo dalyviai jo nepažino.
Policijos pareigūnams buvo pradėtas tyrimas, nes V. Ciesnieksui buvo sulaužyta nosis, mėlynė paakyje, nubrozdinta oda. Prokuratūra tris metus ieškojo pareigūnų kaltės įrodymų, bet taip jų ir nerado.
2004-ųjų spalį Rygos apskrities teismas išteisno V. Ciesnieksą, motyvuodamas, kad parodymai buvo išgauti neteisėtai. Tačiau po metų Aukščiausiasis teismas vyrą pripažino kaltu ir nuteisė 11 metų nelaisvės. Nelaisvėje V. Ciesnieksas praleido 9 metus. Jo byloje EŽTT visi 7 teisėjai vienbalsiai pripažino, kad tai, kas atsitiko su V. Ciesnieksu, yra grubus žmogaus teisių pažeidimas.
Šiemet prieš Latviją laimėjo ir dar vienas kalinys. Už kontrabandos gabenimą 8 metų nelaisvės bausme nuteistam Kasparui Berziniui EŽTT priteisė 4000 eurų. Jis irgi pasiskundė, kad sulaikant buvo mušamas. Ir nors Latvijos prokuratūra, tyrusi jo skundą, pareigūnų kaltės sulaikant kontrabandistą neįžvelgė, tačiau EŽTT stojo nukentėjusiojo pusėn.
Zbignevas JANKOVSKIS
AKISTATA
