Ar gali būti patenkinta tigrė, iš kurios letenų paspruko skanus laimikis? Dabartiniam Kremliaus režimui artimas rusų politologas ir imperialistinių idėjų šalininkas Aleksandras Duginas neslepia apmaudo, kad Rusija jau nebegali Lietuvos sugrąžinti į savo įtakos zoną: „Mes suprantame, kad pavėlavome ir nei dabar, nei ateityje jūs mums nepriklausysite. Tačiau sakau atvirai: jeigu kas nors nutiktų Jungtinėms Amerikos Valstijoms, tai mes dar kartą jus okupuotume. O dabar mes į jus žiūrime kaip į savo priešus, todėl daug rusų Baltijos šalims jaučia neapykantą, o mūsų valdžios požiūris į jus yra labiau neigiamas. Mūsų santykiai gali būti tik blogi arba labai blogi. Ir mes, ir jūs padarėme viską, kad taptume absoliučiais priešais.“
Šiuos rusų politologo žodžius turėtų įsiminti ir kai kurie lietuviai pramonininkai, naiviai aiškinantys, kad tik Lietuvos politikai ar žurnalistai gadina jų santykius su Rusijos valdžia, todėl ši nutraukia tai pieno, tai mėsos ar kitų produktų bei prekių eksportą. Tokią išvadą gali padaryti tik neturintieji nė menkiausių žinių apie tikrąją padėtį Rusijoje. Apskritai mums vertėtų atidžiau panagrinėti Europos žemėlapį. Štai Lietuvoje laikinai gyvenantis Švedijos režisierius ir vertėjas Jonas Ohmanas stebisi, kad nedidelė Lietuvos valstybė, įsikūrusi koridoriuje tarp Rytų ir Vakarų, apskritai išliko. Ji turėjo ištirpti unijoje su Lenkija arba likti Rusijos provincija.
Taigi žvilgtelėkime į žemėlapį ir pamatysime, kad Europoje nedidelės valstybės išliko tik nuošaliose žemyno vietose. Tokios yra Olandija, Belgija, Danija, Austrija, Vengrija ir Čekija. Net fašistinė Vokietija jas okupavo tik todėl, kad jas reikėjo peržengti siekiant didesnio grobio. O štai Lenkija, Lietuva, Baltarusija ir Ukraina yra tarsi buferinė zona, sugėrusi dviejų didelių jėgų smūgius. Todėl Ukraina ir Baltarusija savo valstybingumo net negalėjo ir iki šiol negali įteisinti. Lenkijai lengviau, nes ji yra palyginti didelė valstybė, o štai kaip pavyko išlikti nedidelei Lietuvai – tikra paslaptis. Šią paslaptį mums padės atskleisti tas pats A.Duginas, be kita ko, neslepiantis, kad būtent Lietuvai jaučia daugiau simpatijų nei kitoms Baltijos šalims. Kodėl? „Nors Lietuva maža, bet tai tikra valstybė. Jūs buvote didi tauta, kai didžiarusiai buvo daug silpnesni. Ir jūs esate pagarbos vertas priešininkas ir varžovas. Toks pat mano požiūris ir į lenkus. Lietuviai turi tai, už ką juos galima gerbti“, – sakė A.Duginas.
Taigi už ką mus jie gali gerbti? Todėl, kad mes nepasiduodame. Kariavome su Rusija viduramžiais, nepasidavėme ir vėliau, kai Rusijos carai draudė net mokytis lietuvių kalbos. Mokėmės ir ją išsaugojome. Ilgiau ir atkakliau nei kitos tautos priešinomės pokario metais, mūsų pagrindiniai miestai Vilnius ir Kaunas kaip niekada anksčiau tapo lietuviški ir galiausiai sukėlėme kibirkštį, nuo kurios kilo gaisras visoje imperijoje. Taigi nors esame maži, bet atkaklūs, nepalenkiami. Įdomu, jog tas pats A.Duginas pripažįsta, kad ir pastarieji įvykiai Ukrainoje yra atgarsis iš viduramžių, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo pajungusi rusiškas žemes ir todėl jos iki šiol linksta į Vakarus. Tačiau Rusija Ukrainos ir Baltarusijos taip lengvai nepaleis iš savo glėbio – skaldys ir valdys. Nors A.Duginas sako, kad Rusija neturi įrankių destabilizuoti padėtį Lietuvoje, kaip tai daro Latvijoje ir Estijoje, tačiau ir ateityje Lietuvai darys ekonominį poveikį, turtingi rusai supirkinės turtą. Bėda, kad rusų turtuoliai yra ne patriotai – kai jie įsigyja turto, jų nebeįmanoma suvaldyti, nebent juos galima įkalinti kalėjimuose, bet tai – ne išeitis.
Artėjant sausio 13-ajai daugiau nei įprastai kalbėsime apie santykius su šia konfliktiška šalimi. Vienas kolega šiomis dienomis viešai pasvarstė, kada Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsiprašys savo tautos vardu už padarytas skriaudas Lietuvai. Niekada! Buvę prezidento bendraminčiai pasakoja, kad V.Putinas iš tikrųjų yra silpna, daug nepilnavertiškumo kompleksų turinti asmenybė. O atsiprašyti gali tik stiprus, pasitikintis savo jėgomis žmogus. Tačiau ne tik jis, bet ir dar keli būsimi Rusijos vadovai to nepadarys. Jeigu tai kada nors įvyks, tai tik Rusijoje pasikeitus kelioms kartoms, taigi po 40–50 metų. Tačiau tokia viltis yra, nes valstybių sienos tampa vis atviresnės, žmonės daugiau keliauja, bendrauja, daugiau mato, svarsto, todėl būsimiems Rusijos vadovams bus vis sunkiau savo piliečius mulkinti, įtikinėti, kad juos supa tik priešai. Dabar rusai tiki net kvailiausiomis informacijomis. Senokai viešėjusius Rusijoje galiu nustebinti – kai kurie rusai nuoširdžiai įsitikinę, kad Lietuvoje žmonės miršta iš bado. Tačiau kaip rusai nustemba atvykę į Lietuvą ir savo akimis pamatę, kad su didelių sunkumų patirianti valstybė vis labiau tolsta nuo narciziškai save aukštinančios imperijos. Taip lašas po lašo pasikeis ir daugelio rusų nuomonė apie lietuvius.
