Kas pasakė, kad užauginus vaikus ir artėjant prie pensijos nebetinka viską pradėti iš naujo? Gerokai perkopusi penkiasdešimtmetį interjero dizainerė panevėžietė Rita Kazanauskienė ryžosi kardinalioms permainoms ir susikrovusi lagaminus išdūmė užkariauti Amerikos.
Išnaudojo galimybę
Daugiau nei prieš dešimtmetį tik aplankyti dukters į Čikagą nuskridusi panevėžietė interjero dizainerė Rita Kazanauskienė nėrė į avantiūrą – penkiasdešimtmetį perkopusi moteris išmoko anglų kalbą, perkando kompiuterio paslaptis, įstojo į koledžą, ištekėjo, surado darbą pagal savo specialybę, o dabar, sugrįžusi atostogų į Lietuvą, dairosi nišos savo nuotoliniam verslui.
Iš svajonių šalimi vadinamos Amerikos panevėžietė, rodos, išsėmė viską, kas buvo įmanoma emigrantei. Ir vis dėlto ji tvirtina niekada amerikiete nebūsianti. Net namelio sode Panevėžio priemiestyje nepardavė. Kad visada turėtų, kur sugrįžti.
Bėgo nuo nuosmukio
Kai prieš trylika metų skrido už Atlanto paviešėti pas ketverius metus Amerikoje gyvenančią dukterį, R. Kazanauskienė neturėjo nė minčių netrukus uždaryti Panevėžyje savo interjero dizaino paslaugų firmą, susikrauti lagaminus, atsisveikinti su mama, brolio, sesers šeimomis, būriu kitų artimųjų ir leistis į nuotykį.
Rizikuoti moteris niekada nebijojo. Kai paskelbus Nepriklausomybę buvo uždaryta ilgametė darbovietė, kolūkių projektavimo institutas, su kolegomis gatvėje atsidūrusi R. Kazanauskienė nesėdėjo ir neverkė, o ryžosi išnaudoti naujosios santvarkos privalumus. 1994-aisiais įsteigė savo interjero dizaino paslaugų firmą. Gyvenamųjų namų interjerus kūrusios dizainerės verslo pradžia buvo euforiška, tačiau jau ketverių metų prasidėjo ekonomikos nuosmukis, sustojo statybos, žmonės nebeturėjo iš ko baigti suprojektuotų mūrų – vakarietišką Lietuvą turėję iliustruoti kvartalai virto pusiau tepastatytų namų vaiduokliais. Pati sau viršininke buvusi R. Kazanauskienė nusprendė juodąjį laikotarpį sutrumpinti linksmai – išdūmė į Čikagą pasitikti 2000-ųjų.
„Žiūriu, ten kur kas geriau nei Lietuvoj, o aš galiu lygiai tą patį dirbti, ką ir Panevėžyje. Ir netgi sėkmingiau – mačiau dešimt kartų didesnę paklausą“, – pirmuosius įspūdžius JAV pamena panevėžietė.
JAV laukė kita širdis
R. Kazanauskienę Amerikoje sulaikė ne tik neišnaudotos galimybės, bet ir širdis. Čikagos priemiestyje Viloubruke lietuvių išlaikomame vienišų pagyvenusių žmonių klube simpatišką lietuvę, galinčią šokti iki nukritimo, pastebėjo 11-a metų vyresnis vokiečių kilmės amerikietis.
„Esu šokėja iki kaulų smegenų. Galiu šokti kiek tik jėgos leidžia. Į klubą tik dėl to nuėjau, bet sutikau jį, pakalbėjom, kiek tada angliškai mano liežuvis vartėsi“, – „Sekundei“ pasakojo emigrantė.
Baigiantis vizos galiojimo laikui ir R. Kazanauskienės viešnagei artėjant į pabaigą, sutiktasis amerikietis prakalbo apie slegiantį išsiskyrimą.
„Koks gali būti pasipiršimas tokiame amžiuje? Mes jau subrendę žmonės, žinantys, ko norime. Susitarėme, kad grįšiu ir bandysim pagyventi kartu. Jei nesusirausim, kaip dažnai būna, galėsim žengti ir rimtesnį žingsnį. Rizikuoti ir pirkti katę maiše nesiryžo nei jis, nei aš“, – pamena R. Kazanauskienė.
Dviejų subrendusių širdžių eksperimentas pasiteisino – po šešių bendro gyvenimo mėnesių Rita sutiko tapti amerikiečio žmona.
Sutuoktinis palaikė jos troškimą ne užsidaryti tarp keturių sienų, o surasti savąją nišą. Moteris svarsto, kad lyginti amerikiečius vyrus su lietuviais jai būtų ganėtinai sunku, tačiau požiūris į moterį JAV akivaizdžiai kitoks.
„Amerikoje vyrai labiau nei Lietuvoje paveikti feminizmo idėjų ir, kaip sako vienas pažįstamas, su moterimi geriau nesiginčija, nes vis tiek ji bus teisi. Gal dėl to, kad moterys žino savo teises ir nenusisekus santuokai nenori vergauti, JAV labai daug skyrybų. Lietuvoje dar išlikęs archajiškas vyrų požiūris, kad moterys yra po jų“, – svarsto emigrantė.
Studentė tarp tinkančiųjų į anūkus
Tačiau imtis verslo svečioje šalyje R. Kazanauskienė nesiryžo. Nurūkusi į JAV penktą dešimtį perkopusi moteris nutarė pirmiausia pasimokyti – kibo į nemokamus anglų kalbos kursus ir netgi susidraugavo su kompiuteriu. R. Kazanauskienė dabar juokiasi prisiminusi, kaip Lietuvoje pasirodžius pirmiesiems kompiuteriams kratydavosi niekada prie jų neprisėsianti – projektus braižančiomis savo rankomis ji pasitikėjo labiau nei „protinga“ dėže.
„Negaliu sakyti, kad išvažiuodama viską užbraukiau. Nusivežiau didžiausią turtą – beveik 30 metų darbo stažą statybų srityje, įgūdžius, žinias, bet vis tiek ten teko pradėti nuo nulio, mačiau, kad be mokslo nieko nepasieksiu. Galbūt esu avantiūristė, jei esant pensijai ant nosies emigravau“, – svarsto buvusi panevėžietė.
Baigusi nemokamus suaugusiųjų mokymo kursus R. Kazanauskienė nusprendė nesustoti, dar paragauti studentiškos duonos ir pasimokyti interjero dizaino koledže.
Kadaise Panevėžio politechnikume dėstytoja dirbusios 54-erių studentės neglumino keliskart jaunesni, į anūkus tinkantys bendramoksliai. Dvejų metų programą R. Kazanauskienė įveikė per pusantrų.
Moteris juokauja pelniusi peticijų karalienės titulą – dekaną užvertė prašymais užskaityti Lietuvoje studijuotus dalykus. Koledže praleisti metai emigrantei suteikė ne tik neįkainojamos patirties.
„Tai buvo gražiausias, smagiausias, įdomiausias ir fantastiškiausias laikas iš mano gyvenimo JAV. Išmokau braižyti kompiuteriu, pabendravau su ten dirbančiais architektais, sukausi tarp jaunų žmonių. Su nostalgija prisimenu, kaip mokiausi literatūros, skaičiau amerikiečių rašytojų kūrinius, apie juos rašiau esė“, – pasakojo R. Kazanauskienė. Panevėžietė koledže buvo mokslo pirmūnė, niekas taip nemokėjo braižyti ranka kaip ji, Ritos darbai kabėjo languose, o baigiamasis darbas buvo taip gerai įvertintas, kad vienas iš komisijos narių, firmos vadovas, pareiškė jį perkantis. Dizainerei tai buvo geriausias įvertinimas, jis davė startą karjerai JAV.
Emigrantes traukia Lietuva
Įsitvirtinti darbo rinkoje nebuvo paprasta net JAV. Išsiuntusi 30 gyvenimo aprašymų moteris sulaukė tik keturių kvietimų į pokalbį, po jų teliko vienas pasiūlymas.
Ir jau dešimt metų R. Kazanauskienė skaičiuoja virtuvės ir vonios dizaino firmoje.
Žaliame, pusės Panevėžio dydžio Čikagos priemiestyje gyvenančiai emigrantei iki darbovietės vos dešimt minučių kelio. Ji – ir dizainerė, ir vadybininkė, ir darbų vadovė, ir finansininkė.
Retas statistinis amerikietis leidžia sau vienu metu kardinaliai keisti namų interjerą, mat standartinio 5–6 kv. m vonios kambario remontas atsieina vidutiniškai 15–16 tūkst. dolerių, virtuvės – 35–40 tūkst. Pasak R. Kazanauskienės, kainas sukelia šalia esanti Čikaga. Joje, Los Andžele ir Niujorke pragyvenimas brangiausias.
„Viso namo remontą daro dažniausiai perpardavinėtojai. Jie perka senus apleistus namus, juos suremontuoja ir parduoda. Bet nerekomenduočiau tokio pirkti. Kaimynai į tokį atsikraustė. Jų tvora, išstovėjusi vos penkerius metus, išvirto po vieno stipresnio į mūsų gatvelę įsisukusio uragano, nors kitos puikiai atlaikė vėją“, – kalbėjo R. Kazanauskienė.
Moteris svarsto, kad jau atėjo laikas jai keisti statusą ir galvoti apie nuosavą verslą.
Dizainerė norėtų dirbti kaip laisva menininkė. Ji audžia planus išnaudoti šiuolaikines technologijas ir nuotoliniu būdu konsultuoti bei kurti interjero projektus. JAV R. Kazanauskienė ketina užsibūti tik tol, kol tokiam verslui suras nišą gimtinėje.
„Nors ir išvažiavau į JAV, visada turėjau tolimą viziją sugrįžti į Lietuvą ir čia pabaigti gerą, patogų, malonų pensininko gyvenimą be rūpesčių. Netgi sodo namelio dėl to nepardaviau“, – pripažįsta emigrantė.
Anot jos, apie sugrįžimą kalba ir dukra. Netgi anūkė, nuo antros klasės gyvenanti Čikagoje, pagal studentų mainų programą šiuo metu besimokanti Romoje, nori gyvenimą kurti Europoje.
„Svajonė graži, kol ji toli ir nepasiekta. Kai pasieki, kartais atsitinka taip, kad geriau būtum nė nesvajojęs. Man nepriimtina amerikietiška vartojimo kultūra. Atrodo, kad amerikiečiams nėra nieko svarbiau už dolerį. Dėl jo ten dirbama iki nuprotėjimo“, – svarsto R. Kazanauskienė.
Ne tik kolegos, netgi vyras nesupranta Ritos, leidžiančios sau atostogauti pusantro mėnesio. Ilsėtis negaunant atlygio amerikiečiai nedrįsta ir tenkinasi dviem savaitėm mokamų atostogų arba metų metais aria be poilsio.
Diena – nuo naujienų iš tėvynės
Kiekvieną dieną Rita pradeda nuo Lietuvos naujienų portalų. Moteris juokauja, kad darbas gali palaukti – jai daug svarbiau, kuo gyvena tėvynė.
„Mane labai džiugina, kad Lietuvoje masiškai atstatomi senieji dvarai. Labai gerbiu moderniąją architektūrą, bet man prie širdies senoji“, – teigiamų pokyčių mato R. Kazanauskienė.
Tačiau jei ne JAV, anot moters, ji daug ko būtų netekusi. Visų pirma – galimybės mokytis.
„Aš tiek daug išmokau, sužinojau ir išbandžiau. Ieškodama gilesnės gyvenimo prasmės, pakeičiau požiūrį į save. Lietuvoje būčiau užsikasusi savo varguose, buityje niekieno neįvertinta. JAV mane žavi, kad niekas nežiūri į amžių, o moterims tas ypač svarbu. Lietuvoje nurašo net tada, jei dar toloka iki pensinio amžiaus. Likusi tėvynėje nebūčiau galėjusi sau leisti ir tiek keliauti, kiek dabar“, – emigracijos privalumus įžvelgia R. Kazanauskienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
