Rašinius apie skriaudas, kurias patiria opoziciniai žurnalistai Rusijoje, galima būtų išskirti į atskirą žanrą. Rašyti apie tai, deja, tenka neretai. „Reporteriai be sienų“ apibrėžia situacija Rusijos žiniasklaidoje kaip „sudėtingą“, Europoje blogiau yra tik Baltarusijoje, kur situacija apibrėžiama kaip „labai rimta“ (t.y. – kelianti rimtą nerimą). Akivaizdu, jog žurnalistai, susiduriantys su autoritarinės valdžios galia, rimtai rizikuoja. Rusijoje jau ne vienas žurnalistas „sumokėjo“ už savo publikacijas sveikata arba gyvybe (čia galima ir vėl prisiminti Anos Politkovskajos vardą). Atrodo, kad jaustis saugiai rusų žurnalistai galės dar negreitai.
Lapkričio 12 dieną savo namo kieme buvo užpultas ir žiauriai sumuštas „Chimkinskaja pravda“ („Chimkų tiesa“) vyriausias redaktorius Michailas Beketovas. Jo būklė iki šiol yra labai sunki. Kaip pranešama, M. Beketovas ištiktas komos, jam amputuota koja. Nežinia, ar „Chimkinskaja pravda“ redaktorius apskritai išgyvens. Nors jo draugai ir kolegos neabejoja, kad užpuolimas yra susijęs su M. Beketovo profesine veikla, tyrėjai bando pateikti viską kaip buitinį nusikaltimą. Beje, apie užsakomąjį užpuolimo pobūdį byloja ir tai, jog į ligoninę, kurioje atsidūrė „Chimkinskaja pravda“ redaktorius, paskambino nenustatytas asmuo, pagrasinęs „vis vien nužudyti“ M. Beketovą.
„Chimkinskaja pravda“ redaktoriaus bendražygiai mano, kad su šiuo susidorojimu gali būti susiję netoli Maskvos esančio miestelio Chimki administracijos darbuotojai. Būtent jie turėtų būti nepatenkinti publikacijomis M. Beketovo leidinyje. Kaip pabrėžiama, sunku pasakyti, kuri publikacija tapo lemtinga – gali būti, jog „Chimkinskaja pravda“ redaktorius „nubaustas“ už kritinių straipsnių, publikuotų laikraštyje, visumą. M. Beketovas kovojo už Chimki miško, kuriam gresia iškirtimas dėl planuojamų greitkelio Maskva – Sankt-Peterburgas statybų, išsaugojimą, tačiau labiausiai buvo žinoma jo publikacija apie monumento sovietiniams kariams atminti nugriovimą. Pastaroji istorija nutiko 2007 metų pavasarį, kai Chimki mieste pusiau slaptai buvo nugriautas paminklas per Antrąjį pasaulinį karą žuvusiems lakūnams, o čia pat palaidoti šešių Sovietų Sąjungos lakūnų-didvyrių palaikai ekshumuoti ir nuvežti į vieną rajoninių morgų (kurį laiką palaikai buvo pradingę, nes nebuvo žinoma, kur jie tiksliai atsidūrė). Visa tai atlikta Chimki miesto administracijos sprendimu. Šis įvykis sukėlė didžiulį skandalą. Neliko jis nepastebėtas ir Maskvoje, nes atsitiko labai nepalankiu valdžiai metu – kaip tik tada, kai Rusijoje virė aistros dėl Bronzinio karo paminklo perkėlimo iš Talino centro į karines kapines. Pagal M. Beketovo atskleistas detales Chimki valdžios veiksmai su monumentu atrodė žymiai prasčiau ir ciniškiau, negu argumentuotas ir Estijos valdžios profesionaliai organizuotas Bronzinio kario perkėlimo procesas.
Suprantama, jog Chimki miesto administracija tvirtina, jog ji nėra susijusi su žurnalisto užpuolimu. Jos atstovai net teigia, kad nežinojo nei apie M. Beketovo, nei apie jo leidinio egzistavimą, nors anksčiau miesto valdžia jau ne kartą skausmingai reagavo į „Chimkinskaja pravda“ pasirodančias publikacijas (jei ieškoti analogijų, galima ir vėl prisiminti A. Politkovskajos nužudymą bei tuometinio prezidento Vladimiro Putino pasisakymą, kuriame jis teigė, jog ši žurnalistė nebuvo Rusijoje nei žinoma, nei įtakinga).
Vargu ar M. Beketovas, jo artimieji ir kolegos gali tikėtis teisingumo. Greičiausiai šis nusikaltimas, kaip ir dauguma panašių garsių pasikėsinimų, taip ir nebus atskleistas. Geriausiu atveju gali būti sugauti užpuolimo vykdytojai, o užsakovai taip ir liks neatskleisti ir neįvardyti. Bet tai, kaip ir pasakyta, tik susiklosčius palankioms aplinkybėms.
„Chimkinskaja pravda“ redaktoriaus užpuolimas ir vėl parodė, jog fizinio susidorojimo su „nepatogiais žmonėmis“ tradicijos Rusijoje nesilpsta. Tokie nusikaltimai jau net nesukelia didelio rezonanso visuomenėje. Atrodo, jog Rusijos visuomenė savotiškai miega ir jai nerūpi, jog aktyvi pilietinė pozicija gali kam nors kainuoti gyvybę. Tai nerimą kelianti tendencija, bet dabartinei Rusijos valdžiai, visuose jos lygiuose, ši tendencija yra visai patogi.
Viktor Denisenko
