Neseniai teko pasakyti „oho“ stebint duomenis apie tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautus į Lietuvą ir iš jos. Per pirmuosius tris 2006 metų ketvirčius Lietuvoje jų pagausėjo 1,1 mlrd. Lt (sausio 1 d. buvo 23,9 mlrd. Lt, o spalio 1 d. - 25,0 mlrd. Lt). Tuo tarpu Lietuvos TUI užsienyje padidėjo 1,0 mlrd. Lt (sausio 1 d. užsienyje buvome investavę 2,1 mlrd. Lt, spalio 1 d. – jau 3,1 mlrd. Lt).
Kitaip tariant, milijardas vidun, milijardas – laukan it būtume jau kapitalo prisirpusi valstybė.
Tiesa, TUI srautus vidun ir laukan įvertinome pagal jų vertės pasikeitimą. Jei vertinsime tiesiog srautais, skaičiai jau bus kitokie: kaip teigia Lietuvos bankas, per pirmuosius tris 2006 m. ketvirčius į Lietuvą įplaukė 2,03 mlrd. Lt, iš Lietuvos iškeliavo 0,78 mlrd. Lt. Nieko nepadarysi, investuoto turto vertė keičiasi, jo savininkai – taip pat.
Bet esminė charakteristika lieka – atsižvelgiant į Lietuvos ekonominę padėtį ir strategiją santykis tarp TUI į Lietuvą ir Lietuvos TUI kitose šalyse yra „ne tas“. Dėl to, kad užsienis pas mus per mažai investuoja, ar dėl to, kad mes pernelyg įsismaginom investavimu užsienyje?
Investicijos – tai ekonomikos plėtra. Kad ir kaip sau aiškintume ekonominio augimo priežastis ar paslaptis, kaip visa tai aiškintų mums kiti, viskas galop susiveda į investicijas, t.y. veikiančio fizinio kapitalo (produktyviai naudojamo turto) didinimą. Nacionalinį produktą didina ir geresni vadybininkai, ir geresnė importuojama įranga, ir didesnis darbuotojų skaičius – bet visam tam reikia investicijų, t.y. sutaupytų pajamų, skiriamų fizinio ir intelektinio kapitalo plėtrai. Gausės kapitalo – kils ekonomika.
Bulgarijos ir Rumunijos įstojimas į Europos Sąjungą (ES) dar labiau skatina domėtis ekonominio augimo ir, ką čia slėpti, ES naujokių tarpusavio lenktyniavimo klausimais. Nė dienai nenustojome dairytis estų bei latvių pusėn, lyginame savo pasiekimus su jų rodikliais jau gerus šešiolika metų.
Pats augimas visose trijose šalyse įspūdingas – nuo trečdalio ES BVP vienam gyventojui vidurkio 1996 m. (Estijoje – 35 proc., Latvijoje – 30, Lietuvoje – 35 proc.)
per dešimt metų pašokom iki pusės to vidurkio (2005 m. tas rodiklis Estijoje buvo lygus 57 proc., Latvijoje – 47 proc., Lietuvoje – 52 proc.)
Tačiau su lenktyniavimu sekėsi tik pusėtinai. Per tą dešimtmetį Estija tam svarbiausiam ekonominio išsivystymo lygio rodikliui pridėjo 22 procentinius punktus, Latvija – 17, Lietuva – taip pat 17 (beje, Lenkija – tik 8; nuo 42 proc. ES vidurkio pakilo iki 50 proc.; ir tai buvo vienintelė šalis, kurią tose lenktynėse aplenkėme).
Taigi, bent jau tą praėjusį dešimtmetį parodėm sau, kad nuo estų ėmėm atsilikti, o nuo latvių atsiplėšti nepavyko (bet ir neatsilikom).
Lygiai tokioje pat padėtyje, kaip 1996 m. buvome mes su estais (maždaug trečdalis ES bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui vidurkio), šiandien yra (tiksliau - 2005 m. buvo) Bulgarija ir Rumunija. Bulgarijos rodiklis yra 33 proc., Rumunijos – 34 proc. Jos pasieks mūsų 2006 m. lygį po dešimties metų ar greičiau? Priartės prie mūsų ir per kiek?
Vėlgi lems investicijos.
TUI statistika rodo, kad užsieniečių investicijose į mūsų ūkį ryškiai vyrauja ne atsivežamos lėšos, bet Lietuvoje uždirbto pelno reinvestavimas. Pavyzdžiui (nors pavyzdys nėra tipiškas, kitais ketvirčiais padėtis buvo kiek geresnė), 2006 m. trečią ketvirtį iš 706 mln. Lt., užsieniečių investuotų į Lietuvos ekonomiką, net 666 mln. Lt sudarė reinvestuotas pelnas. Taigi „plyno lauko“ investicijų vis dar mažai.
Be to, TUI telkiasi gamybinės infrastruktūros sektoriuose, kuriuose užsienio kapitalo subjektai turi nemenką konkurencinį pranašumą ir, taigi, galimybes perimti besiplečiančią rinką. Per tris 2006 m. ketvirčius TUI, sukauptos finansinio tarpininkavimo sektoriuje, padidėjo net 1,5 mlrd. lt. (viršijo bendrą TUI padidėjimą todėl, kad kituose sektoriuose užsienio investuotojai sumažino nuosavą kapitalą).
Turime būti optimistai ir manyti, kad taip netyčia ruošiamas placdarmas platesniam užsienio kapitalo srautui į Lietuvą ateityje. Taip galvoti yra rimtas pagrindas - kas gi (užsieniečių tarpe) didintų investavimą į bankus, draudimo ir nekilnojamojo turto bendroves, jei manytų, kad tos šalies ekonomika neturi gerų perspektyvų.
Užsieniečių investicijoms vėluojant didėja šansai „nurėžti kampą“ - kai labiau išryškės pasaulio ūkio daromas „posūkis“. Turiu galvoje tai, kad Kinijos atstovaujamas „pasaulio fabrikas“ Azijoje vis labiau pasipildo technologinio pirmavimo plėtra Japonijoje, Korėjoje, Indijoje, darydamas Azijos makroregioną globaliniu ne tik gamybos, bet ir inovacijų centru. Neseniai paskelbtos Pasaulio banko „Globalinės ekonomikos perspektyvos 2007“ teigia, kad išsivysčiusios ir apskritai ne Azijos šalys turės rimčiau dairytis, kokią nišą (tik nišą) jos galėtų užimti ateities ekonomikoje, kuri beveik išvis nežinos sienų ir ribų konkurencijai.
Investicijos „gimsta“ tik esant tikimybei joms su kaupu atsipirkti. Priešingai nei dažnai manoma (o nesyk ir viešai skelbiama), investicijų stokojame ne dėl to, kad nėra iš ko jų finansuoti. Priežastis dažniausiai kita: norint investuoti – reikia idėjos. Uždegančios, kaip pasakytų poetas, tai yra – žadančios rimtą pelną, kaip paaiškintų verslininkas.
Pusės milijardų litų vertės tramvajaus linijos nutiesimas ar keliuko į ministro vasaros sodybą išasfaltavimas taip pat yra investicija – jei jas aprobavo mūsų išrinktieji. Bet tai nėra pačios geriausios investicinės idėjos, bent jau šios dienos situacijoje. Jos tik parodo, jog su investicijų idėjomis Lietuvoje striuka (su lėšomis, ką jos taip pat parodo, - santykinai lengviau). Štai kodėl greta savų idėjų ir pinigų mums taip reikia jų iš užsienio.
