Jei norite šiais laikais būti investicijų orakulu – sėkite paniką. Būsite suprastas, priimtas ir, svarbiausia, pataikysite į taktą.
Televizija, radijas, laikraščiai – visi kalba ir rašo apie baisią krizę. Atsibudęs naktį ir aš matau, kad už lango tamsu, bet nepuolu į paniką, kad nuo šiol teks gyventi tamsoje. Žinau, kad rytas išauš. Su finansinėmis krizėmis taip pat. Jos ateina ir praeina. Tai yra dalis ekonomikos vystymosi ir jokių netikėtumų čia nėra. Visada atrodo, kad „šį kartą bus kitaip“, bet nebūna.
Tačiau liūdina tai, kad sceną šiuo metu užima ne tie, kas svarsto racionaliai ir pateikia realų vaizdą, o tie, kas sėja nerimą. Ir pjauna baimę. Su tam tikru sadistiniu pasimėgavimu paryškinami baisiausi dalykai ir užtušuojami teigiami. Tokiu būdu žmonės, ypač neturintys ekonominio išsilavinimo, pradeda nesuprasti realybės. Visiškai teisus yra Viktoras Franklas sakydamas, kad atėmę iš dabarties realybę mes atimame tas galimybes, kurios visada egzistuoja.
Terminas „krizė“ yra reliatyvus, laipsniuotinas dydis. Šiuo metu visuotinės informavimo priemonės ją pateikia aukščiausiu laipsniu. Finansų ekspertams, tokiems kaip JAV federalinio rezervo pirmininkas Benas Bernanke, apie krizę pasisakius „šilčiau“, žurnalistai perpasakoja „karščiau“, o finansų analitikai perinterpretuoja dar karščiau.
Aš siūlau detaliau išnagrinėti kelis populiariausius „baubus“: bankų likvidumo krizę ir pasaulio ekonomikos recesiją.
Bankų likvidumo problema šiuo metu rimtai sprendžiama. Visame pasaulyje yra vykdoma beprecedentė bankų sistemos gelbėjimo kampanija, valstybėms perimant silpnesnius bankus, skolinant jiems pinigus, net galiausiai skolinant pinigus tiesiogiai verslui. Analizuojant visus tuos gelbėjimo planus net susidaro įspūdis, kad gali būti persistengta. Dažnai pasaulinės finansinės sistemos gelbėjimas lyginamas su mirštančio ligonio reanimavimu. Man panašiau, kad šį kartą ligonis ne tik gydomas elektrošoku ir vaistais, bet jam dar „dėl viso ko“ įdedama antra širdis. Praėjusią savaitę jau pasirodė ir gerosios naujienos: tarpbankinės palūkanų normos, kurios geriausiai parodo bankų norą skolinti vieni kitiems, krito. O dalis JAV bankų patys purtosi valstybės pagalbos. Taigi, žvilgsnis be panikos rodo, kad baubas nėra realus.
Recesijos baimę galima palyginti su senovės močiučių gąsdinimais mišku ir vilku. Močiutė net nežino, ar tas vilkas tame miške gyvena, ir jei gyvena – ar dantys jam dar neiškritę. Bet gąsdina. Recesijos (jos egzistavimo Vakarų šalyse negalima neigti) „vilkiškumas“ priklauso nuo jos gylio ir poveikio ekonomikai. Tai taip pat laipsniuotinas dydis. Nėra blogai, jei ekonomika neauga ar net truputį mažėja. Tarkim, ekonomika sumažės iki pernykščio lygio. O ar pernai buvo labai blogai? Negerai, jei ekonomika mažėja stipriai ir tai tęsiasi ilgai, bet šiandien juk to dar nėra? Kam bijoti dar neegzistuojančios problemos?
Susitvarkius pasaulio finansų sistemai, pajudėjus pinigams verslai vėl atsigaus, atras naujas nišas. Žmonių sugebėjimas prisitaikyti yra beribis. Atkritus infliacijos pavojui pasaulio valstybės įgauna didesnę manevro laisvę ekonomikos stimuliavimui. Europos centrinio banko palūkanos šiuo metu net trimis procentais didesnės už JAV federalinio rezervo palūkanas, taigi rezervų yra. O juk savo žodžio dar netarė galima pasaulio gelbėtoja Kinija.
Investuotojas, iš kurio atimama viltis dėl geresnės ateities, tampa neracionalus. O tai iš jo atima galimybes pasinaudoti susidariusia situacija.
Kaip sakė geležinis kancleris Otto von Bismarkas:„Gyvenimas panašus į vizitą pas stomatologą. Lauki ateinant blogiausio, ir štai jau viskas pasibaigė!“.
Rokas Masiulis yra ISP fondo valdytojas, [email protected]
