Pastaruoju metu vis labiau domimasi triušininkystės verslu. Tačiau, pasak specialistų, daugumai triušių augintojų trūksta patirties ir žinių. Kailinių žvėrelių ir triušių augintojų mūsų šalyje šiek tiek sumažėjo, tačiau pagerėjo veislininkystės rezultatai ir padaugėjo veislynų. Pasak Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos vadovo dr. Artūro Stimbirio, mūsų šalies veislininkystės ir eksterjero vertinimo rodikliai – beveik tokie patys, kaip pažangiausių Vokietijos ir Čekijos augintojų.
Paklausi tik mėsa
Populiariausios ir labiausiai Lietuvos sąlygomis tinkamos auginti mėsai yra Kalifornijos, Burgundijos, Vienos mėlynųjų, pilkųjų triušių veislės. Šie triušiai mažiausiai lepūs. Dr. A.Stimbirys pabrėžė, kad triušių mėsos paklausa didelė, o kailių (išskyrus trumpaplaukių triušių) niekam nereikia. Tai – svarbiausias šio verslo trūkumas.
Dažnas triušių augintojas neturi kur realizuoti kailiukų, todėl juos užkasa ar sunaikina. Dar viena triušių augintojams kylanti problema – menka pašarų pasirinkimo galimybė. Pasak Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos vadovo, Lietuvoje gaminami tik vieno tipo kombinuotieji pašarai, todėl dauguma triušių augintojų juos gamina patys.
Triušių augintojai gauna išmokas už sąlyginius gyvūnų vienetus, kaip ir kiti augintojai. Tačiau pradedantieji nesulaukia greito pelno, patiria nesėkmių. „Kaip ir kiekviename versle, norint pasiekti gerų rezultatų, būtina atsivežti sveikus triušius ir tinkamai juos apgyvendinti, deramai prižiūrėti ir šerti, laiku atlikti profilaktinius darbus, vakcinuoti“, – sakė Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) atstovė Aldona Miliuvienė.
Subalansuotas šėrimas
Triušius būtina šerti tuo pačiu laiku, kad jie geriau suvirškintų pašarus ir augtų sveiki. Suaugusius triušius ir vyresnį kaip 3 mėnesių prieauglį rekomenduojama šerti 2 kartus per parą. Triušingas ir žindančias pateles, prieauglį iki 3 mėnesių ir penimus triušius patariama šerti 2–3 kartus per parą. Žiemą 2 kartus šeriamiems triušiams ryte reikėtų duoti pusę paros normos koncentratų ir šakniavaisių, o vakare – likusią pusę koncentratų ir šieno.
Vasarą triušiams ryte ir vakare rekomenduojama duoti po pusę normos koncentratų ir žolės. Jei šeriama 3 kartus, sultingųjų pašarų reikėtų duoti dieną. „Jei iš karto šeriama kelių rūšių pašarais, pirmiausia duodama koncentratų, po to – žolės, sultingųjų pašarų arba šieno. Negalima triušiams duoti drėgnos, prieš šėrimą pakaitusios žolės.
Tokią žolę prieš šeriant būtina padžiovinti“, – sakė A.Miliuvienė. Triušių augintojai turi žinoti, kad triušiams būtina duoti geros kokybės visaverčių pašarų, iš jų sudaryti įvairių paros davinių. Triušidėje būtina laikytis higienos reikalavimų, gertuvėse nuolat keisti vandenį. ŽŪR atstovė patarė į pašarų davinį pridėti vitaminų ir mineralinių medžiagų, ypač žiemą.
Maisto medžiagų svarba
Pasak A.Miliuvienės, svarbiausia triušių pašarų sudedamoji dalis – baltymai. „Kai triušių racione jų trūksta, sutrinka normali jų organizmo veikla: sumažėja patelių produktyvumas, sutrinka jauniklių augimas bei vystymasis“, – sakė ŽŪR atstovė. Todėl maitinant triušius nereikėtų pamiršti, kad baltymų yra žaliuosiuose pašaruose ir gerame šiene, gyvūninės kilmės pašaruose (piene, kraujo, mėsos, žuvų miltuose). Daug baltymų yra išspaudose, ankštinių augalų sėklose.
Jei į triušių racioną įtraukiami riebaliniai pašarai, jų kailiukas, plaukai blizga. Daug riebalų yra aliejinių augalų sėklose, sėmenyse, kukurūzuose. Žaliajame pašare riebalų yra labai mažai (0,2–0,8 proc). „Iš angliavandenių triušio organizmui svarbiausi krakmolas ir cukrus. Daug jų yra augaliniuose pašaruose. Varpinių javų grūduose gausu krakmolo. Daug cukraus yra šakniavaisiuose, morkose, arbūzuose, moliūguose“, – sakė A.Miliuvienė. Triušio racione turi būti ir ląstelienos.
Optimalus ląstelienos kiekis suaugusio triušio racione – 15–20 proc., žindamų patelių – 10–16 proc. Geros kokybės šiene ląstelienos yra perpus mažiau negu šiauduose – tik apie 20–30 proc. Mažiausiai ląstelienos yra šakniavaisiuose. Didelę reikšmę triušių organizmo vystymuisi turi mineralinės medžiagos, vitaminai. A.Miliuvienė priminė, kad jei trūksta vitaminų (A, D, E, B grupės ir kt.), triušis negali normaliai augti ir vystytis. Jei triušio racione trūksta vitaminų, jis gali susirgti įvairiomis ligomis. Triušio organizmui ypač svarbus vitaminas A. Kai pašaruose jo trūksta, triušių jaunikliai blogai auga. Vitamino A trūkumas gali būti patelių bergždumo bei mažo vislumo ir kai kurių jų ligų priežastis. Naujagimiai triušiukai vitamino A gauna su motinos pienu, todėl labai svarbu, kad patelės šio vitamino gautų pakankamai.
Laikymo sąlygos
Specialistai primena, kad triušių augimas, sveikata, produktyvumas ir kailių kokybė labai priklauso ir nuo jų laikymo sąlygų. Todėl rekomenduojama, kad triušių narvai būtų erdvūs, šviesūs, sandarūs (be plyšių), patogūs valyti ir dezinfekuoti. Triušiai labai jautrūs drėgmei. Triušidėse optimalus oro drėgnumas turėtų nebūti didesnis kaip 55–57 proc. „Triušiams kenkia ir staigūs temperatūros pokyčiai. Jie sunkiai pakelia karščius, todėl narvus reikėtų statyti pietryčių pusėje. Optimali temperatūra triušiams vasarą – apie 18 ºC, žiemą – ne žemesnė nei 8 ºC.
Triušiams kenkia tiesioginiai saulės spinduliai. Todėl triušidės turi būti gerai ventiliuojamos arba dažnai vėdinamos“, – sakė A.Miliuvienė. Triušių narvams gaminti tinkamiausia mediena, tačiau galima naudoti ir metalo atliekas, vielos tinklą, fanerą, plastmasę. Kad triušius būtų patogu prižiūrėti, jų narvai statomi ant medinių stulpelių, įkastų į žemę, arba ant 0,8 m aukščio pastovų. Narvai triušidėse gali būti statomi dviem arba trimis aukštais. Pateles veislei geriausia laikyti 3–4 metus, o patinus – 4–5 metus. Vėliau jų produktyvumas mažėja. Kai kuriuos labai produktyvius triušius galima laikyti ilgiau. A.Miliuvienė priminė, kad rudenį būtina dezinfekuoti triušių narvus. Jie dezinfekuojami ir prieš kiekvieną triušiavimąsi bei atrinkus prieauglį veislei. Narvus patariama išvalyti ir išplauti karštu vandeniu su soda. Patalpų, kuriose laikomi triušiai, sienas, grindis, lubas rekomenduojama išpurkšti 1 proc. vandeniniu formalino tirpalu arba chlorkalkėmis. Po dezinfekcijos patalpas būtina gerai išvėdinti.
