Į susitikimą su ryšių su visuomene ir rinkodaros bendrovės „Rinkom“ vadovu Artūru Mankevičiumi vykstame kartu su fotografu. Pasibaigus pokalbiui einame fotografuotis į lauką. A. Mankevičius pats pasisiūlo įsikarti į medį. „Investavimas – tai kaip lipimas į medį, – sako jis. – Kai lipi, atrodo, kad visos šakos saugios, bet iš tiesų nežinai, kada kuri gali lūžti.“
„Investuok“: Artūrai, kada Jūs pradėjote investuoti? Kokios aplinkybės lėmė investavimo pradžią?
Apie investicijas nieko neišmaniau, nes esu humanitarinio išsilavinimo ir visi ekonominiai terminai bei gudrybės man buvo nesuvokiami. Aš buvau toli nuo jų. Todėl ir pasakymas, kad pinigas daro pinigą, man buvo absoliučiai abstraktus.
Investavimas pasidarė įdomus, kai pradėjau dirbti dienraštyje „Verslo žinios“. Domėjausi dar ir todėl, kad daug ko nesupratau, norėjosi išsiaiškinti. Kai paaiškėjo kai kurie dalykai, suvokiau, jog iš tikrųjų pinigas privalo daryti pinigą.
Visa tai atsitiko prieš dešimtmetį. Jau tada supratau, kad pinigus saugoti banke yra labai gerai, bet dar geriau, jei tie pinigai dirba. Pradėjau investuoti nuo, daugeliui „pradinukų“ gal atrodytų, didelių sumų, tai yra nuo kelių tūkst. iki dešimt tūkst. Lt. Vėliau sumos didėjo, nes nusprendžiau investuoti kaip galima daugiau pinigų.
Šiaip investavimas racionalus, jei akcijos biržoje perkamos pradedant maždaug nuo 1 000 Lt, nes nuo šios sumos skaičiuojami mažesni mokesčiai. Nemanau, kad tai yra didelė suma normaliai dirbančiam žmogui.
„Investuok“: Kur jūs investuojate: ar tai tik akcijos, ar ir fondai?
Investuoti pradėjau Lietuvoje – į lietuviškų kompanijų akcijas. Tai buvo gerai, nes namų rinką išmanai geriau, tuo labiau kad tuo metu dirbau verslo leidinyje. Nesakau, jog dirbančius jame pasiekdavo ypatinga ar slapta informacija, tačiau tai buvo tokia informacija apie verslą, kuri dažnai turėjo lemiamą įtaką priimant vieną ar kitą sprendimą.
Vėliau supratau, kad reikia judėti, nes elementaru: vienos valstybės ar tam tikri sektoriai auga, kiti krinta. Pradėjau domėtis Baltijos šalių rinkomis, vėliau Vidurio ir Rytų Europa, paskui dar plačiau – Azija, Lotynų Amerika.
„Investuok“: Kam išleidžiate uždirbtus pinigus? O gal juos toliau įdarbinate?
Iš pradžių, kai mačiau, kaip gerai pinigai uždirba, buvo labai gaila juos išimti. Bet tai taip pat buvo pamoka. Pinigai, kuriuos uždirbi, turi ne vien tik didinti tavo finansinį kapitalą. Yra ir įvairių kitų vertybių: vienam tai hobis, kolekcionavimas, kitam – kelionės.
Uždirbtus pinigus reikia naudoti, tik, mano supratimu, reikia apsibrėžti, kokią dalį pinigų ar kokią procentinę jų dalį naudoji kitiems poreikiams. Tai tam tikra prasme yra apsauga nuo pinigų praradimo. Kita vertus, žmogus ne vien pinigais arba jų kiekiu sąskaitoje gyvena.
Aš pats uždirbtus pinigus naudojau kelionėms, laisvalaikio pomėgiams, namui statyti.
„Investuok“: Ką humanitaras supranta pradėjęs investuoti?
Nedaug ką. Tačiau vėliau įsitikini, kad negalima aklai pasikliauti specialistais, finansų makleriais. Kai kada, pasirodo, padeda ir nuojauta arba sveikas protas. Jeigu finansiniai patarėjai visuomet būtų 100 procentų teisūs, tai jie patys būtų multimilijonieriai, o aš bent jau milijonierius.
Jūsų pavyzdys rodo, kad pradėti investuoti gali ir beveik nieko apie tai nenusimanydamas. Bet visgi koks turi būti investuojantis žmogus?
Reikia bent minimaliai domėtis. Reikėtų turėti investavimo strategiją – ilgalaikę ar trumpalaikę, spekuliatyvinę ar pagrįstą kompanijos augimu, dividendų politika.
Sakykime, kažkas nusprendė, kad jam užteks 10–15 % prieaugio per metus. Tas žmogus investavo į „Teo“, nes žino, jog ši bendrovė visuomet moka dividendus, ji turi dividendų politiką. Tokia ir gali būti viena iš strategijų.
Kitas dalykas yra fondai. Investuodamas į juos savo pinigus atiduodi fondo valdytojui. Skirstydamas riziką, aš irgi dalį pinigų įmečiau į fondus. Bet, kaip jau minėjau, negalima aklai pasitikėti tais, kurie tau patarinėja. Taip pat reikia būti numačius ribą, kada išeiti. Kai kuriais atvejais aš išėjau per vėlai, nes tikėjau tais, kurie man patarinėjo.
Tarkime, aš jau turiu sukaupusi šiek tiek pinigų ir norėčiau pradėti investuoti, tačiau nė nenumanau, kaip tai reikėtų daryti.
Reikėtų pasitarti su tuo, kas jau turi bent kelerių metų patirtį. Dar geriau pasitarti su tikru investavimo specialistu, nors aš apie juos ir gana rezervuotai atsiliepiu. Bet kokiu atveju tai yra specialistas, o geras specialistas tikrai suteiks informacijos, kuri bent jau paskatins pamąstyti apie tai, ko su savo pinigais eini į akcijų rinką. Be to, jie visuomet turės daugiau informacijos už ne profesionalą.
Kai dirbau verslo dienraštyje, ateidavo žurnalistais norinčių tapti studentų. Savaime suprantama, jie turėjo bent minimaliai išmanyti ekonomiką. Aš jų visuomet paklausdavau įvairių ekonominių terminų. Dažniausiai studentai sakydavo, kad jų neišmano, tad duodavau užduotį išsiaiškinti, kas yra pelnas, apyvarta, EBITDA, pelno marža. Paprastai jiems visa tai suprasti užtekdavo savaitės. Daugelis jau kitą dieną sakydavo, kad žino.
Panašiai tiek laiko reikia ir norintiems pradėti investuoti, bet anksčiau nieko bendra su tuo neturėjusiems žmonėms. Vienas investavimo pradžiamokslį gal perskaitys per dieną, kitas norės daugiau žinių – jam reikės savaitės ar dviejų. Bet to tikrai pakanka, kad suprastum, ką tau aiškina specialistas.
Be to, visi mes esame bankų klientai, o per juos irgi yra galimybė prekiauti akcijomis. Tereikia pasirašyti dar vieną sutartį. Mano patirtis su bankais tokia: prieš trejus metus prekiavau per keturis bankus ir vieną finansų maklerio įmonę. Dabar prekiaudamas vertybiniais popieriais esu tik pastarosios klientas. Kol buvau smulkus klientas, su nedidelėmis išimtimis informacijos ir patarimų iš bankų nesulaukdavau. Iš finansų maklerio įmonės – priešingai. Net ir būdamas mažas sulaukdavau bent jau atsakymo į e. Laišką.
Nesakau, kad bankai yra blogai. Tiesiog jie pagrindinį verslą daro ne iš prekybos akcijomis. O paslaugą kokybiškiausiai paprastai teikia tas, kam ji yra pagrindinis verslas.
„Investuok“: Kiek investavimui reikia skirti laiko?
Jeigu mano tikslas yra ilgalaikės – trejų ar penkerių metų investicijos, tai viščiukus ir reikės skaičiuoti pasibaigus šitam terminui. Jeigu dalis mano investicijų yra spekuliatyvinės, tuomet norėdamas uždirbti turiu nuolat, praktiškai kasdien domėtis. O tai jau yra darbas, atimantis daug laiko. Ar tas laikas ir uždirbti pinigai bus adekvatūs, nežinau.
Dėl darbo pobūdžio internete praleidžiu mažiausiai 12 valandų per dieną. Todėl priebėgomis, bet kiekvieną darbo dieną seku biržą, domiuosi, patikrinu viešuose šaltiniuose esančią, pavyzdžiui, finansų įmonių skelbiamą, informaciją.
Biržoje prekiauju pats: pats darau pavedimus, priimu sprendimus, tiesa, kartais pasikonsultavęs su asmeniniu finansų patarėju. Kuo daugiau informacijos, tuo geriau.
„Investuok“: Ar kada nors galvojote apie tai, kad iš viso pasitrauksite iš akcijų rinkos?
Nemanau, nors per šią krizę pasikliaudamas patarėjais patyriau gana didelių nuostolių. Nežinau, kaip savo darbu galima uždirbti tiek, kiek uždirbama akcijų rinkose. Kad ir kaip pesimistiškai jos dabar atrodo, kad ir kiek per pastaruosius porą metų jos surijo pinigų, protingai investuojant, tai rodo ir statistika, per metus galima uždirbti nuo 10 iki 12 %. Nemanau, kad tai yra blogai.
Toma Jonuškaitė
