Vaiva Dulevičiūtė sako šią vietą atradusi jau senokai. Inturkę mergina mini tik geru žodžiu – ir dėl patogumo, ir dėl gražios aplinkos: „Labai džiaugiuosi atradusi šią vietą. Esu aktyvi visuomenininkė, tad „Bendrystės centras“ pakvietė mane prisijungti prie feisbuko draugų. Artėjo vasara, su negalią turinčių draugų kompanija ieškojom, kur galėtume smagiai ir patogiai praleisti laiką. Nusprendėm išbandyti poilsį Inturkėje. Nė vienas nepasigailėjome, dabar čia atvažiuojame kasmet.“
Vaivą sužavėjo ne tik puikiai pritaikyta poilsiavietės aplinka, bet ir jos darbuotojos, kurios atvykusius apgaubė nuoširdžiu dėmesiu: „Esu labai išranki maistui, patiekalus darbuotojos man gamino asmeniškai. Viskas čia šviežia, jokių pusgaminių ar šaldytų produktų. Darbuotojai rūpinasi negalią turinčių žmonių sveikata ir gera savijauta.“
Pasak merginos, jai su draugų kompanijomis teko atostogauti daug kur, bet poilsiavietės dažnai palikdavo nemalonių prisiminimų – kainos didelės, o patogumų trūkdavo. Vaiva pasidžiaugia, kad pritaikyta ne tik „Bendrystės centro“ aplinka, bet vis lengviau tampa judėti vežimėliu ir Inturkės miestelyje. „Kasmet miestelis patobulėja, atsiranda naujų mums pritaikytų vietų, žmonės čia labai draugiški, kaskart atvykęs pasijunti tarsi namuose. Be to, vis randi naujovių: pernai „Bendrystės centras“ įsigijo paplūdimio vežimėlį, kuriuo ne tik patogu įvažiuoti į ežerą, bet ir plaukioti jame, o šiemet mūsų laukia ir naujas katamaranas“, – džiaugiasi mergina.
„Bendrystės centre“ apsigyventi galima dviviečiuose, triviečiuose, keturviečiuose kambariuose. Lauke – didelė aptverta erdvė, paplūdimys, žaidimų aikštelės.
1777 m.
1868 m.
1913 m.
Siekė išlaikyti patalpas
Inturkės miestelio seniūnė Almutė Navickienė pasakoja, kad VšĮ „Bendrystės centras“ įsikūrė buvusio Inturkės vaikų darželio patalpose: „Norėjosi išsaugoti ištuštėjusį pastatą. Be to, matėme, kad vyresnio amžiaus žmonėms, daugiavaikėms šeimoms, neįgaliesiems reikia įvairių paslaugų, tokių kaip skalbimas, prausimasis, plaukų kirpimas, siuvimas ir panašiai. Kreipėmės į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, gavome finansavimą remontuoti pastatą. Suma tarsi ir buvo nemaža, vis dėlto gautų pinigų užteko sutvarkyti tik vieną pastato dalį.“
Bendruomenės nariai bandė ieškoti galimybių, kaip suremontuoti visą pastatą, bet socialinių paslaugų gavėjų Inturkės apylinkėse nebuvo daug, taigi ir galimybių dalyvauti dideliuose projektuose nebuvo. „Supratome, kad patalpas teks remontuoti ir išlaikyti patiems arba paslaugos žmonėms bus mokamos ir labai brangios. Kreipėmės į Nyderlandų finansinius fondus, vis dėlto pagalbos nesulaukėme ir iš ten“, – pasakoja A. Navickienė.
Tuo metu Inturkės bendruomenei pagelbėjo Molėtų rajono savivaldybės administracija, perėmusi pastatą savo žinion. Jis buvo suremontuotas iš projektinių lėšų, pritaikytas negalią turintiems žmonėms. Pastate pradėjus veikti Molėtų socialinių paslaugų centro Inturkės skyriui, atsirado daugiau paslaugų gavėjų iš atokesnių vietovių, taigi ir galimybė dalyvauti didesnės apimties projektuose bei prašyti finansavimo iš įvairių fondų.
2016-aisiais, kai penkerius metus trukęs Molėtų rajono savivaldybės inicijuotas projektas baigėsi, vėl iškilo dilema – kokios veiklos imtis toliau? „Molėtų rajono savivaldybė svarstė apie galimybę pastate įrengti Moterų krizių centrą arba perduoti jį mums, Inturkės bendruomenei. Susirinkome visi kartu ir sprendėme – taip gimė VšĮ „Bendrystės centras“. Prie idėjos įgyvendinimo daug padėjo Molėtų krašto žmonių su negalia sąjunga“, – pasakoja seniūnė.
Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos vadovė Marytė Baliūnaitė sako, kad Lietuvoje kaimo turizmas žmonėms, turintiems judėjimo negalią, buvo ir tebėra sunkiai prieinamas: „Atlikome nedidelį tyrimą, pavažinėjome po kaimo turizmo sodybas. Ten dažniausiai neįgaliajam pritaikomas vienas kambarėlis, sumontuojami laikini ir nepatvarūs privažiavimai ratukininkams. Neįgalieji turi poilsio bazę Monciškėse, bet galimybių pailsėti prie ežerų ar upių praktiškai nėra. Pritarėme, kad poilsiavietei labai tiktų Inturkės „Bendrystės centras“. Prie projekto įgyvendinimo daug prisidėjo Molėtų rajono savivaldybė, skyrusi pinigų paplūdimiui pritaikyti. Pirmasis renginys neįgaliesiems Inturkėje buvo sporto žaidynės – jos ir tapo vietos bendruomenės bei negalią turinčių žmonių draugystės pradžia.“
Kasmet pasiūlo ką nors naujo
Pasak „Bendrystės centro“ vadovės Vaidos Bacenskaitės, įkūrus centrą, veiklos ir teikiamų paslaugų gerokai padaugėjo. Dabar čia pailsėti atvyksta negalią turintys žmonės iš visos Lietuvos. Inturkės bendruomenė taip pat naudojasi teikiamomis paslaugomis, dalyvauja organizuojamose veiklose.
Poilsiautojams kasmet stengiamasi pasiūlyti vis naujų pramogų. Viena naujausių atrakcijų – paplūdimio vežimėlis, kuriuo galima saugiai plaukioti vandenyje. Jį įsigyti padėjo Molėtų rajono savivaldybės administracija. Be to, savivaldybės pastangomis bei lėšomis įrengtas ir metalinis konteineris vežimėliui laikyti. Jame – ir neįgaliesiems pritaikytas sanitarinis mazgas, dušas su šiltu vandeniu, sandėliukas maudymosi reikmenims laikyti.
Naujausias, šiemet pagal Molėtų rajono savivaldybės projektą įsigytas pirkinys, kuriuo inturkiškiai labai didžiuojasi – laivas, pritaikytas plukdyti dešimt žmonių neįgaliojo vežimėliuose. Kol kas naujutėlis, dar dažais kvepiantis katamaranas prišvartuotas ežero pakrantėje ir laukia pirmųjų poilsiautojų.
Poilsiavietė populiari
Pasak A. Navickienės, poilsio bazė visą vasarą būna užimta, į Inturkę atvažiuoja net žmonių iš pajūrio. „Gera matyti juos švytinčiais veidais žvejojančius nuo lieptelio, besimaudančius, važinėjančius miestelyje. Kai pamatai, kad žmogui gerai, jis – laimingas, ir pats jautiesi geriau“, – kalba seniūnė.
Jos teigimu, poilsiautojams neįgaliojo vežimėliuose stengiamasi pritaikyti ir miestelio erdves. Pritaikytas paplūdimys, neseniai įrengta įvaža į vietos parduotuvę. Seniūnės svajonė – kad žmonės su negalia galėtų patogiai patekti į netoliese esančią bažnytėlę.
Pasak M. Baliūnaitės, nors kokybiškam negalią turinčių žmonių poilsiui labai svarbi tinkamai pritaikyta infrastruktūra, vis dėlto lemia ne ji: „Centro darbuotojos dirba iš širdies, deda visas pastangas, kad kiekvienam žmogui būtų gerai. Poilsiautojai čia kasmet grįžta kaip į šeimą, prie jų prisijungia ir nauji žmonės. Gražu žiūrėti, kaip Vaida randa išeitis iš bet kokių situacijų. Štai pernai, atvykusi į poilsiavietę, radau užimtą darbuotojų kabinetą – pasirodo, jos išsikraustė su visa savo manta, kad užleistų vietą skuteriu judančiai moteriai, kuriai kambariuose buvo pernelyg ankšta.“
V. Bacenskaitė patenkinta veiklų koordinatorės Danutės Vaškevičienės pagalba. Specialistė turi mediko išsilavinimą, prireikus poilsiautojams suteikia pirmąją pagalbą. Be to, ji yra sveikos mitybos šalininkė ir propaguotoja. „Pas mus atvykę žmonės niekada negaus pusfabrikačių, maistas čia naminis, nešaldytas. Produktus įsigyjame iš vietos ekologinių ūkių. Varškė, sūris, medus, kiaušiniai, bulvės – viskas sveika ir šviežia“, – kalba vadovė.
„Bendrystės centras“ išgyvena iš projektinių lėšų, darbuotojos turi suktis, kad gautų pinigų pastatui išlaikyti, žiemą susimokėti už šildymą, komunalines paslaugas. Paslaugas iš centro perka ir Molėtų rajono savivaldybė.
Be vasaros poilsio, čia rengiamos įvairios veiklos, vyksta meno plenerai, mokymai, seminarai, edukacinės programos, teikiamos socialinės paslaugos... Šių metų naujiena – edukacinė programa „Karalienės Bonos Sforcos legenda atgyja...“
V. Bacenskaitė pasidalija ir ateities planais: inturkiškiai pateikė paraišką dalyvauti dar viename projekte. Jei viskas pavyks, atvykę į Inturkę negalią turintys žmonės ras kubilą, lauko pirtį, paspirtukus, dviračius, valtis, baidares.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
