„Rašydama turėjau asmeninį įkvėpėją, kuriam ir norėjau skirti knygą, tačiau jo neatskleisiu. Noriu, kad jis liktų nežinomas, o jo statusas mano gyvenime – neįvilktas į kokius nors banalius rėmus. Pradėdama rašyti daviau sau tylų pažadą, kad tai skaitys tik jis ir daugiau niekas, bet dabar manau, kad jis neprieštaraus tam, ką iškrėčiau. Manau, ši istorija per daug įdomi, kad laikyčiau ją kompiuterio atmintyje ar rašomojo stalo stalčiuje. Skaitytojai, paėmę į rankas „Mėlyną rūką“, mėgausis netikėta istorija, o jis skaitydamas supras, kodėl ir ką norėjau pasakyti“, – apie savo romaną pasakoja Alicia Gutje.
Romano veiksmas vyksta Niujorke – beprotiško gyvenimo tempo mieste ir neoficialioje vienišų širdžių sostinėje. Atvykusi iš Bostono, pagrindinė veikėja Ema nesuklysta: Niujorkas – tai vieta, kur išsipildo svajonės. Mergina dirba reklamos agentūros generalinės direktorės padėjėja, yra graži ir geidžiama, bet audringus meilės nuotykius ji nusiteikusi palikti tolimai ateičiai, nes karjera merginai svarbiausia. Visgi vieną vakarą ji sutinka Metą, ir tai, kas pradeda vykti tarp jųdviejų, tampa sunku nuspėti. Vylingos akys, gundanti išvaizda ir savimi pasitikintis balsas hipnotizuoja Emą, tačiau pradeda aiškėti, kad vyras kažką slepia.
Pasak A. Gutje, didžioji dalis knygoje aprašomos istorijos yra išgalvota, tačiau daug detalių – tikros.
– Kaip kilo idėja parašyti erotinį romaną? Ir kodėl būtent šio žanro romaną?
– Pirmiausia turėjau įkvėpėją. Be to, galvoje viena po kitos pradėjo suktis idėjos. Nenorėjau jų paleisti. Tad sėdau, susidėliojau siužetą ir parašiau romaną. O kodėl būtent šio žanro? Žinoma, ne todėl, kad dabar visas pasaulis pamišęs dėl tokio pobūdžio knygų. „Mėlynas rūkas“ yra dovana tam ypatingam žmogui. Taigi mečiau sau iššūkį, ar visgi sugebėsiu aprašyti intymias scenas. Buvo smalsu sužinoti, kas iš viso to išeis. Nes viena manyti, kad gali apie tai rašyti, o kita – parašyti. Dabar visi matom mano smalsumo rezultatą.
– Kodėl pasirašote slapyvardžiu? Ar baiminatės atskleisti tapatybę dėl pasirinkto žanro?
– Pasirinkau slapyvardį, nes noriu atskirti savo gyvenimą nuo vaizduotės, svajonių pasaulio. Rašymas man tam tikra saviraiškos forma. Man patinka kurti įvairias istorijas, kuriose galiu susitapatinti su įdomiais personažais. Ir tam tikrą laiko tarpą pagyventi jų gyvenimą.
Tikrai nesibaiminu atskleisti tapatybės. Užtikrinu, tam neturi įtakos pasirinktas žanras. Jei būčiau pasirinkusi kitą žanrą, taip pat būčiau pasirašiusi slapyvardžiu.
– Kaip manote, kodėl pastaruoju metu daugėja erotinio žanro romanų?
– Erotiniai romanai visada buvo leidžiami, tik, matyt, mažai buvo juos skaitančių. Tikriausiai ne paslaptis, kas padėjo šį žanrą padaryti tokį populiarų. Manau, retas kuris nežino garsiosios autorės ir jos intriguojančios trilogijos. Čia tas pats, kas buvo su „Saulėlydžio“ saga. Nuslūgo vampyrų ir vilkolakių banga. Atėjo metas erotikai. Kada nors praeis ir tai.
– Sakėte, kad Jus įkvėpė vyras. Kaip manote, ar lietuvių vyrai gali įkvėpti erotinio žanro romanui?
– Taip. Tas ypatingas įkvėpėjas yra vyras. Šioje vietoje palieku paslaptyje netgi jo tautybę. Gal jis lietuvis? Gal užsienietis? Neatskleisiu... Ar lietuvių vyrai gali įkvėpti erotinio žanro romanui? Manau, tai priklauso nuo sutikto žmogaus. Tam tautybė neturi įtakos. Atsidūrus šalia reikiamo vyro galima iškrėsti beprotiškų dalykų. Ir įkvėpimas pats savaime ateina.
– Kas sudėtingiausia rašant šio žanro romaną?
– Nepasakyčiau, kad buvo sunku rašyti. Viskas vyko labai organiškai. Gal kiek ilgiau teko užtrukti ties pirmąja intymia scena, kol nusprendžiau, kokiu keliu noriu eiti. Ir kaip tokias scenas toliau romane ketinu pateikti. Man buvo svarbu, kad „skaniai“ skaitytųsi.
– Kaip manote, ar pavyko susitvarkyti su erotinių scenų aprašymais? Ir kaip rašant išlaikyti subtilumą, bet sudominti ir sukurti intrigą?
– Aš manau, kad pavyko. Bet tai palieku spręsti skaitytojams. Be abejo, viskas priklauso nuo to, koks žmogus tai skaitys, ko tame romane ieškos, ko tikėsis surasti. Vieniems patinka romantiška, švelni meilė. Kitiems reikia šiurkštumo ir t. t. Aš parašiau romaną pagal save. Visuomet rašau taip, kaip jaučiu. Kalbant apie subtilumą, sudominimą ir intrigą, tai pasikliaunu manyje esančiu kūrėjos instinktu. Jeigu rašant pasidaro nuobodu ir neįdomu, tai ir skaitant bus lygiai taip pat. Tada grįžti prie tos vietos ir taisai.
– Kokia, Jūsų nuomone, bus skaitytojų reakcija?
– Įvairi. Man pačiai bus įdomu tai sužinoti. Keletą nuomonių jau išgirdau. Jos pakėlė nuotaiką visai dienai.
– Sakėte, kad knygoje yra biografinių detalių. Kuri jums intymiausia?
– Leisiu skaitytojams patiems tai išsiaiškinti. Manau, atidus skaitytojas tą supras. Turbūt...
– Pristatoma knygos I dalis, kiek jų dar bus?
– Iš viso „Mėlyno rūko“ bus dvi dalys. Iki metų pabaigos pasirodys ir antroji dalis.
– Ar žadate vėliau atskleisti gerbėjams savo tapatybę?
– Į šitą klausimą atsakysiu iš skaitytojos pozicijos: man knyga netampa įdomesnė nuo to, kaip atrodo autorius, kokia tikroji jo pavardė, kur jis gyvena ir t. t. Tai visiškai nereikšmingos detalės. Juk knyga turi kalbėti už autorių, o ne autorius už knygą. Kartais autoriai būna labai neįdomios ir nuobodžios asmenybės, o jų knygos – fantastiškos, tampa bestseleriais. Taigi... Nebūsiu kategoriška ir nesakysiu griežto NE, jog neatskleisiu savo tapatybės. Paliksiu viltį... Galbūt...
