Viešoji įstaiga Lietuvos institutas vakar (01.30) žurnalistus pakvietė Ketvirtadienio kavos puodelio ir pristatė šių metų veiklos planus. Ta proga “Omni Laikas” pakalbino šio instituto direktorę, muzikologę, humanitarinių mokslų daktarę Kariną Firkavičiūtę.
Kaip žinia, Lietuvos institutas realiai dirbti pradėjo tik pernai gegužės mėnesį. Ar jau aiškios jo veiklos kryptys?
Lietuvos instituto tikslus formuluojame taip - kuo išsamiau ir plačiau pristatyti Lietuvos kultūrą, visuomenę, meną, švietimą, mokslą pasauliui, ypač daug dėmesio skiriant ES ir NATO šalims. Taip pat kaupiame visokeriopą informaciją apie Lietuvą, dalyvaujame įvairiuose tarptautiniuose projektuose, juos inicijuojame, koordinuojame Lietuvos kultūros ir meno sklaidą pasaulyje. Taigi siekiame, kad mūsų šalies įvaizdis būtų teigiamas ir patrauklus
Lietuvos institutas turi savo specifinę veiklos nišą. Bendrąja prasme - tai meno, kultūrinės informacijos kaupimas ir sklaida, svarbūs koordinaciniai darbai, kurie ligi šiol nevyko. Jų stoka labai jaučiama tam tikrose konkrečiose situacijose. Jau iš savo praktikos žinome, kad reikiamo žmogaus, įstaigos ar paprasčiausio telefono numerio žinojimas labai lengvai padėjo išspręsti keblią situaciją.
Tačiau Lietuvos meną, kultūrą užsienyje pristato gana daug įvairių organizacijų. Koks tuomet Lietuvos instituto vaidmuo?
Tiesioginiais Lietuvos meno pristatymais užsienyje užsiima įvairios visuomeninės, privačios ar valstybinės meno institucijos - todėl manau, kad tokių pristatymų rengimas nebus Lietuvos instituto prioritetas. Tai, žinoma, nereiškia, kad jų nerengsime. 2003 metams esame suplanavę kuruoti ir rengti net šešis Lietuvos meno pristatymo užsienyje projektus - Šiaurės Prancūzijoje, Graikijoje, JAV, Turkijoje, Japonijoje, Izraelyje. Tačiau svarbu pabrėžti, kad niekas į vieną krūvą nesukaupia žinių apie visus Lietuvos pristatymus. Ir tai jau būtų Lietuvos instituto darbas.
Beje, 2003 m. pabaigoje Lietuvos institutas planuoja paskelbti ir apdovanoti geriausius lietuvių kultūros pristatymus užsienyje. Bus suburta nepriklausoma ekspertų komisija, kuri išrinks geriausius. Planuojamos trys nominacijos. Tokie apdovanojimai, mūsų manymu, papildomai skatins kūrėjus, akcentuos jų darbo ar kūrybos naudą Lietuvai bei jų indėlį gerinant, keičiant, įtvirtinant Lietuvos vardą. Į šią veiklą būtinai turėtų įsitraukti komercinės Lietuvos organizacijos ir apdovanojimai galėtų būti skiriami privačių rėmėjų.
Kaip ketinate skleisti sukauptą informaciją?
Šiam tikslui turime “E-kalendorių 2003”. Jis skelbiamas Lietuvos instituto internetinėje svetainėje (www.lithuanianinstitute.lt). Tai naujai suprogramuota duomenų bazė su paieškos sistema bei galimybe komentuoti pateikiamą informaciją. “E-kalendoriaus” tikslas - kaupti ir skleisti informaciją apie esamus ir būsimus, užsienyje vykstančius, Lietuvos kultūrą, meną, visuomenę pristatančius renginius (parodas, koncertus, seminarus, leidinius ir kita). “E-kalendorius” bus pildomas bendradarbiaujant su Lietuvos ambasadomis, atstovybėmis užsienyje bei valstybinėmis, privačiomis, taip pat ir regioninėmis Lietuvos organizacijomis.
Šio kalendoriaus pagrindu taip pat ketiname sukaupti tam tikrą statistiką, reikalingą ir vidaus monitoringui. Taigi kviesčiau visas suinteresuotas organizacijas pasidalyti informacija.
Šis sumanymas iš tiesų būtų naudingas tiek patiems pristatymų rengėjams, tiek Lietuvos svečiams. Kas paskatino tokio kalendoriaus sukūrimą?
Nuo Lietuvos instituto veiklos pradžios nemažai bendravau su meno pristatymų užsienyje rengėjais, įvairių menų informacinių centrų vadovais. Ir išaiškėjo tokio kalendoriaus poreikis. O dar aktualesnis jis yra Lietuvos atstovybėms užsienyje, kurioms ypač svarbu žinoti, kokie lietuviški renginiai vyksta jų “kuruojamoje” valstybėje. Tokios informacijos buvimas padėtų išvengti iškylančių kuriozų, pagaliau smarkiai ir teigiamai veiktų šalies prestižą.
Prabilome apie dažnai minimą Lietuvos įvaizdį. Kiek tai susiję su Lietuvos instituto veikla?
Iš tiesų Lietuvos įvaizdžiui daug dėmesio skiria tiek politikai, tiek įvairios Lietuvos žiniasklaidos priemonės. Ir žinoma, svarbu suvokti, kad Lietuvos įvaizdį kuria pirmiausia kiekvienas mūsų šalies pilietis. Ir pirmas dalykas, į kurį atkreiptinas dėmesys, yra tas, jog - nors mėgstame apie tai daug šnekėti, - nebuvo atlikti jokie šios srities tyrimai. Dažnai minėdami įvaizdžio sąvoką, net ne visada žinome, ką ji konkrečiai reiškia.
Susidūręs su tokia situacija, Lietuvos institutas inicijavo tyrimą “Lietuva Europos žiniasklaidoje”. Šiuo tyrimu bus atskleista, koks Lietuvos įvaizdis formuojamas Europos žiniasklaidoje. Taip pat siekiama sužinoti, kokio pobūdžio žinios apie Lietuvą yra dažniausiai pateikiamos, į kokius įvykius Europos žurnalistai daugiausiai atkreipia dėmesį, kaip pristatoma Lietuva. Tyrimas vykdomas kartu su Viešosios politikos strategijų bei Pilietinių iniciatyvų centrais nuo 2002 metų rugsėjo mėnesio iki 2003 metų kovo. Iš viso tiriami beveik septyni šimtai leidinių (215 anglų kalba, 243 - prancūzų kalba, 225 - vokiečių kalba). Tyrimo rezultatus visuomenei planuojame pristatyti kovo pradžioje.
Beje, neseniai Lietuvos Vyriausybė sudarė Informacijos apie valstybę koordinavimo komisiją, kurios pagrindinis uždavinys bus informuoti pasaulio visuomenę apie Lietuvos laimėjimus ir vykstančius procesus. Labai tikiuosi, kad LI atliktas tyrimas ir jo rezultatai bus naudingi ir naujajai komisijai. Taip pat viliuosi, kad komisija suvoks kultūros svarbą informacijos sklaidos procese, apie tai, beje, nepaprastai ryškiai liudija Frankfurto mugės atgarsiai. Manau, galėsime vaisingai bendradarbiauti.
Kalbėdami užsienyje apie Lietuvą ir aiškindami mūsų valstybės geografinę padėtį ar gimtosios kalbos savybes, dažnai būname paklausti ir apie kaimynus, mūsų bendrybes ir skirtumus. O užsienio ekspertai net pataria mums prisistatyti kaip Baltijos regionui, o ne atskiromis, mažomis, “paslaptingomis” valstybėmis. Ar sutinkate su tokia nuomone?
Iškyla tokių klausimų. Iš dalies tai politinės ir istorinės problemos, apie kurias ne kartą rašė tiek Lietuvos, tiek užsienio istorikai, politikai, rašytojai, filosofai. Kalbant apie Baltijos regioną, norėčiau pacituoti estų parlamentarės M. Lauristin žodžius, “jog pirmiausia kaip atskiros valstybės įstokime į Europos Sąjungą, o jau paskui galėsime jungtis į regionus”. Manau, tai akivaizdžios politinės realijos.
Analogiški institutai yra įkurti ir Latvijoje bei Estijoje. Kaip jie veikia? Kokius palaikote ryšius?
Neseniai Taline įvyko darbinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos institutų vadovų susitikimas. Pirmą kartą visi kartu susėdome pasišnekėti, aptarti mūsų ypatybių ir galimų bendrų darbų. Akcentavome, kad mums reikia bendrauti ir bendradarbiauti, keistis informacija ir patyrimu, tačiau kiekvienas dirbame ir dirbsime savo valstybei, nesijungsime ir neatstovausime regionui. Sutarėme, kad kitą, jau viešą mūsų trijų susitikimą surengsime Vilniuje balandžio mėnesį. Prie mūsų turėtų prisijungti ir Švedų institutas, visiems mums padėjęs įsikurti, atsistoti ant kojų, pradėti dirbti.
Nors esame analogiškos institucijos ir panašiai švedų globojamos, vis dėlto nepaprastai vieni nuo kitų skiriamės. Turiu galvoje institutų juridinį statusą, amžių, finansines galimybes, net prioritetus. Štai Estų institutas dirba jau 13 metų, o Latvių - ketverius. Estai turi 7 instituto atstovybes užsienyje, latviai - nė vienos. Lietuviai taip pat kol kas nesiekia steigti filialų užsienyje, bet užtat gali pasidžiaugti esamais penkiais Lietuvos kultūros atašė (Rusijoje, Švedijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje), kurių neturi nė viena iš mūsų baltiškų kaimynių.
Lietuvos institutas, kaip ir estų kolegos, imasi gimtosios (lietuvių) kalbos srities. Kartu su Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedra rengiame tam skirtą programą, aprėpsiančią lituanistikos centrus užsienyje, lietuvių kaip užsienio kalbos vertinimo sistemą, kitus panašius klausimus. Latvių institutas šioje srityje nedirba.
Ačiū už pokalbį.
