Ažubalis gerai kartoja išmoktus NATO sakinius. Bet kai kas nors pradeda žadėti Lietuvai Danijos ir Airijos modelius darosi graudžiai juokinga ir pikta. Juk airiai ir danai su švedais nuoširdžiausiai stebisi Lietuvos politikų "gebėjimais" nuosekliai gadinti santykius su Lietuvai kaimyninėm šalim. Tie Ažubalio "pasaulio ekspertų dokumentai" rengiami nuolat, bet baigiasi kaip prasidėję - Vilniaus "ekspertų" makaronų gamyba ir kabinimu Lietuvai ant ausų.

A.Ažubaliui kas, jis nebijo naujų šildymo kainų, politiką pažino savo laiku iš vidaus, todėl baigęs kadenciją(tikiuos jo daugiau nebeišrinks) gaus kokią šiltą vietelę. Su padoriu atlyginimu. O man reiks mokėt už šildymą apie trečdalį savo algos. Todėl aš pykstu ant savo valdžios, o ne ant Prancūzijos, siūlančios mums laikas nuo laiko patylėti. Kam perdaug loja, permažai sprendžia mano-mokesčių mokėtojo -problemas. Laisvės byla baigta. Ją išsaugoti galim tik išsivadavę nuo praeities ir naujųjų mitų. T.Y. sukūrę pilnavertę demokratišką visuomenę. Kurioj kiekvienas turi dirbti savo darbą. Kuri grindžiama tam tarpe ir geros kaimynystės santykiais . Čia man daug artimesnis A.Račas, negu A.Pūras. O tai atrodom tarptautinėj politikoj kaip kokia kvaila žmona. Ištekėjus už ES vis nori JAV. Ji kažką sugalvojo, vyras turi kitą nuomonę-reiškia jis blogas vyras, bėgsiu, kaip V.Adamkus , pasiskųsiu JAV. Vyras gali neapsikęsti ir pradėt vaikščiot pas kitas. Jei dar nevaikšto. O mes galim likti prie suskilusios geldos su pusgirčiu pusbroliu Gruzija ir vidinių prieštaravimų drąskoma Ukraina aptarinėti geopolitikos subtilybes. Reikia išmokti rasti kitus vienybės įrankius. Ne priešiškumą Rusijai. Yra dar kitas terminas-atsargumas. Nes mūs priešiškumas negalint patiems spręsti problemų santykiuos su Rusija virsta kaulijimu iš ES ir JAV užtarti ir apginkluoti. Apie tai jau rašė " Gardian" . Arti reikia, broliai lietuviai, arti. Mitingų laikai baigės.

Azubalio interviu - ES turi lygiuotis i Lietuvos shuniukus. Jokio proto balso.

Kas yra politikas? tai tautos atstovas, gavęs piliečių mandatą tvarkyti žmonių gyvenimą, kad jis taptų teisingesnis, sotesnis, saugesnis. Dar negirdėjau, kad kritikuodamas kažką Politikas taptų kūrėju. Nes reik numatyt ir antrą, trečią ir t.t. žingsnius. Jei jau eini į mūšį, tai bent susiskaičiuok kariuomenę , susirask sąjungininkų. Nes kitaip tai kankinio kelias. Po žodžio turi būti veiksmas. Antraip tai tik plepėjimas. Kuo ir užsiima V.Lansbergis ir A.Ažubalis, vėl ir vėl baugindami Rusija. Jei tu-politikas, tu atsakai ne vien už save, - tu atstovauji tautą ir turi įvertinti savo žodžių ir veiksmų galimą rezultatą. Visa kita-religija pagrįsta aklu tikėjimu. Kad šis žmogus negali klysti. O jis gali. Ir klysta. Neklysta vien Dievas, bet tai jau kito pokalbio tema...

Gerbiu Lansbergį už jo veiklą Lietuvos laisvės byloj. Mažai tokių politikų mūsų šaly. Tačiau noras būti naujuoju Moze, kuris išves Europos tautas į moralios politikos kelią- tai jau truputį perdaug. Ažubalis-vertas jo mokinys. Blogaja prasme vertas. Tam tikskui yra bažnyčia ir filosofai. O pasaulį, deja, valdo interesai ir dar kartą interesai. Be to, skambinant pastoviai varpais Rusija gali ir išgirsti pasiūlymus ir prisukti dujas. Kad suprastume, jog žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim. Ir kas tada? Vėl apie Seimą kūrensim laužus ir šildysimės? Vertybių ir pragmatizmo proporcijas diktuoja konkrečios sąlygos. Europos Sąjunga kaip nors išgyvens. Ji turtinga. O mums stoti į pirmas meškos erzintojų gretas vargu ar verta. Nes turtingi pinigais susitars su turtingais resursais. Pasibars, apsikeis nuolaidomis ir toliau gyvens. O mes neturim laiko laukti. Nes pramiegojom savo energetikos sektoriui reformuoti skirtą laiką. Todėl dabar, taip sakant vot, reikia mažiau kalbų, daugiau darbų. Visose srityse.