Šiandien madinga svarstyti apie lietuviškos žiniasklaidos būklę - gera ji ar bloga? Madinga klausti, kodėl neturime kokybiško dienraščio? Kokios problemos kankina mūsų žurnalistiką? Apie tai ir pasikalbėjome su Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktore docente Audrone Nugaraite.
Šiandien dažnai kalbama apie tai, kad lietuviška periodika prastėja. Ar sutinkate su tokia mintimi?
Šalies periodinė spauda pagal rūšis yra įvairialypė. Turime puikių specializuotų žurnalų, savaitraščių, tenkinančių atskirų visuomenės grupių poreikius. Kokybiškumo kriterijus yra nustatomas pagal bendro pobūdžio dienraščių turinio ir formos aspektus. Šiuo požiūriu, mūsų dienraštinė spauda prarado kai kuriuos kokybinius elementus. Prieš kelerius metus tai pirmiausia pastebėjo Vakarų žurnalistikos ekspertai, teigdami, kad Lietuvoje nėra rimtosios periodinės spaudos, o esantys leidiniai darosi tabloidiniai. Tai yra juose nyksta tiriamoji žurnalistika, pradeda vyrauti sensacingos žinios, didelės ir pikantiškos nuotraukos.
Tabloidas, kaip viena iš periodinės spaudos rūšių, yra populiarus įvairiose šalyse. Jame pateikiamos naujienos su sensacingomis detalėmis kelia daugiau skaitytojų emocijų.
Mūsų bėda, kad yra tuščia kokybinės dienraštinės spaudos niša. Kokybinė spauda naudoja daug šaltinių, laikraščio temų tvarkaraštis sudaromas pagal įvykių svarbumą, nėra paslėptos reklamos. Todėl ji nėra populiari. Lietuvoje kokybinio leidinio tiražas gali būti nuo 30 iki 50 tūkst. egzempliorių.
Turime tarpinę (tarp rimtosios ir tabloidinės), tabloidinę ir geltonąją. Dabar leidžiami geltonosios spaudos leidiniai atitinka daugelį klasifikacijos kriterijų, o gero tabloido iki šiol neturime.
Pritariant Vakarų teoretikų išvadoms ir lyginant su kaimyninių Baltijos šalių periodika, galima teigti, kad pastaraisiais metais mūsų dienraštinių leidinių kokybė nepagerėjo. Per praėjusį dešimtmetį buvo periodai, kai jie atstovavo kokybinei spaudai.
Kokie tai buvo laikotarpiai?
Turiu omenyje spaudą nuo 1989 metų, kai prasidėjo Sąjūdis ir neliko draustų temų. Temų tvarkaraštis pasipildė iki tol nenagrinėtomis aktualijomis - KGB, tremtys, partizanai ir kitos. Kiekybinis aspektas gerai derėjo su kokybiniu - ne tik informuoti, bet ir analizuoti giliau ir įvairiapusiškiau politinius ir ekonominius reiškinius. Vėliau mažėjant gaunamų pajamų iš leidybos, pirmiausia iš reklamos, prastėjo ir leidiniai, nes reikėjo išgyventi.
Ar leidinių prastėjimą jūs sietumėte su Rusijos krize?
Tuo metu tai buvo susiję su šalies ekonominės padėties blogėjimu. Mažėjo žmonių perkamoji galia. Kai reikėjo galvoti apie išgyvenimą, mažiau dėmesio buvo skiriama laikraščiams. Krito periodinių leidinių tiražai. Įtakos turėjo ir internetas. Jis atėmė dalį įprastų leidinių skaitytojų ir Vakarų Europoje bei Amerikoje. Nors, kita vertus, praktika patvirtina, kad leidinys, neturintis interneto versijos, pasmerktas žlugti.
Kokias įvardytumėte svarbiausias lietuviškos žiniasklaidos problemas? Kokias dar jos ydas įžvelgiate?
Žiniasklaida yra specifinis verslas, turintis du tikslus. Viena vertus, ji turi gauti pelną, kita vertus, tenkinti visuomenės poreikį informacijai. Dar būtina atsižvelgti į paties žurnalisto interesus. Jeigu leidinio niekas neskaitys, jis negaus pelno. Todėl neretai dėl pirmojo tikslo yra aukojamas antrasis. Visi visuomenės sluoksniai turi teisę reikalauti iš žiniasklaidos, kad ji būtų kokybiška ir tenkintų jos interesus. Kaip jau minėjau, pagal klasifikaciją nėra rimtosios spaudos. Dar viena problema - tai mažėjantis žurnalistikos profesionalumas. Tai susiję su daugeliu priežasčių.
Ar viena iš problemų nebūtų tai, kad stiprėja viešųjų ryšių vaidmuo ir daugelis žurnalistų nueina dirbti į šią sritį dėl didesnių atlyginimų? Ar nesilpnėja taip žurnalistų grandis?
Jūsų paminėta problema yra viena iš žurnalistikos silpnėjimo priežasčių, bet ji pernelyg sureikšminama. Natūralu, kad komunikacijos rinkoje pagaliau atsirado visi subjektai: žurnalistai, reklamos darbuotojai, vadybininkai, ryšių su visuomene specialistai. 1996 m. buvo pirmosios ryšių su visuomene apraiškos. Gerėjant šalies ekonomikos būklei atsirado ir didesnė ryšių su visuomene paklausa, ypač išaugusi per praeitus metus. Naujas darbo pobūdis paviliojo nemažai žurnalistų, kurie už savo darbą gauna ir gerus atlyginimus. Žiniasklaidos priemonės po ekonomikos nuosmukio neskuba ar nenori keisti savo rinkodaros ir vadybos, darbuotojų skaičių ir jiems tekusi darbo krūvį.
Norėčiau iškelti etikos klausimą. Per šiuos rinkimus buvo kalbama, kad kai kurių laikraščių numerius užpildydavo ne žurnalistai, bet įvairių štabų darbuotojai. Ar šis reiškinys nėra pavojingas Lietuvos žiniasklaidai?
Amerikiečiai apibūdino ryšius su visuomene ir žurnalistika kaip katės ir pelės žaidimą, - jos viena su kita yra susijusios. Praėjusioje rinkimų kampanijoje ne vienai žiniasklaidos priemonei pritrūko kritiškumo įgyvendinant pagrindinį tikslą - nešališkai informuoti auditoriją. Paprasčiau yra įdėti kokybiškai parengtą rinkimų štabo teigiamą pranešimą spaudai, o ne ieškoti papildomos medžiagos visapusiškai informacijai apie kandidatą pateikti. Todėl ir galima buvo surasti paslėptos reklamos. Svarbu suvokti, kad ryšiams su visuomene reikalinga rimta ir kompetentinga žiniasklaida, o ne ta, kurią gali paveikti. Mat jei esi paminimas rimtame leidinyje, tai yra geriau ir įtikinamiau nei reklamai išleisti tūkstančius.
Bet kartais atrodo, kad viešieji ryšiai jau ne katė, o leopardas...
Daugelyje šalių rinkimų kampanijos žiniasklaidai yra būdas užsidirbti pinigų, nes yra daug reklamos, užsakomųjų rašinių. Rinkiminė kampanija tik paryškina opas, kurių negalima priskirti vien tik rinkimams. Pastaraisiais metais pastebima tendenciją, kai organizacijų ne visada kokybiški pranešimai spaudai tampa leidiniui ne svarbiu informacijos šaltiniu, o pagrindine medžiaga, kurioje niekas nepakeičiama, išskyrus šaltinio nuorodą ir autorystę. Tuo labiau kad tokia žinia dažnai neturi didesnės informacinės vertės. Tad ir kyla klausimas apie žurnalistikos profesionalumą ir priklausomybę.
Kalbėjome apie problemas, apie tai kas blogai, o kas yra gerai lietuviškoje žiniasklaidoje, kokie jos privalumai?
Mūsų žiniasklaida jau ne kartą įrodė savo puikiąsias puses - buvo ten, kur reikėjo suburti žmones, kur reikėjo spręsti pačius opiausius visuomenės klausimus. Žinoma, norėtųsi, kad ji to neprarastų ir toliau. Nusistovėjusi masinių komunikacijos priemonių sistema leidžia kalbėti apie galimybę visapusiškiau tenkinti visų visuomenės sluoksnių interesus. Profesionali, etiška žurnalistika turi būti mūsų kasdienybė, o ne praeities nostalgija. Tam reikia visų - visuomenės, žurnalistikos profesionalų ir teoretikų noro bei pastangų atlikti pagrindinę žurnalistikos misiją.
Jūs esate optimistė?
Taip, visu 100 procentų.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
