- Knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ pristatoma kaip tik tuo metu, kai stebime dar vieną didžiulę emigracijos iš Lietuvos bangą. Kokių minčių jaunam emigrantui (-ei) turėtų sukelti Jūsų knyga?
- Tikrai nemanau, kad knyga ką nors paskatins emigruoti arba suturės nuo emigracijos. Nesu toks įtakingas. Bet tikiu ir manau, kad tam, kas Anglijoje atsidūrė, gal kai kurie dalykai paaiškės anksčiau. Gal aš jiems būsiu kaip geras patyręs kolega, kuris kai ką išaiškins, ir nereikės mokytis iš savo klaidų. Nors, antra vertus, geriausiai išmokstamos tos pamokos, kurias mokosi savo kailiu.
O dar tikiuosi, kad skaitytojai ne tik supras tai, ką jau pastebėjo, bet ir pamatys naujų dalykų. Kurių nebuvo matę. Arba pamatys juos anksčiau.
Man praėjo tiek daug laiko, kol pats pripratau prie tokių dalykų, kaip pilnai kepti angliški pusryčiai - kiaušiniai, dešrelės, šoninė, pievagrybiai, pomidorai - o anksčiau nuo jų purtė. Galėjau ir anksčiau pabandyti. Kaip ir karčiųjų apelsinų tradicinį marmeladą ir 'Marmite' - užtepą iš druskos ir alaus mielių išrūgų.
- Autentiškumo dėlei madinga pasitelkti rimtų, autoritetingų ir autentiškų citatų. Ar knygoje "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" esate pagrindinis minties skleidėjas, ar cituojate kokius kitus žinomus pasisakymus?
- Cituoju nedaug - apmastymai ir apibendrinimai yra arba mano paties, arba pastebėti daugelio žmonių, todėl kam nors vienam neprirašysi. Bet, žinote, tais atvejais, kai yra apibendrinimas, stengiuosi jį paaiškinti. Nesakau vien tik: "anglai nelepina vaikų", bet stengiuos paaiškinti kaip nelepina, ir kodėl nelepina, ir kas iš to išeina. Nemanau, kad daugelį teiginių ar išvadų užginčys kritikai, nors galima nesutikti daugeliu atvejų. Pavyzdžiui, ar Jamie Oliveris yra brangius produktus propaguojantis šefas ir pats gudrios rinkodaros produktas? Aš manau, kad taip. O štai vienas recenzentas pastebėjo, kad jis turi ir pigių receptų.
O skaičius ir faktus pakankamai kruopščiai tikrinau, ir galėčiau apie kiekvieną būti egzaminuojamas, jei reikėtų.
- Kodėl knygoje nėra paveiksliukų?
- Yra nuotraukų, galbūt nelabai daug, kaipgi nėra? Aišku, ne tiek, kiek Beatos Nicholson ir Nomedos Marčėnaitės receptų knygose (beje, bent jau pirmąją tikrai pirksiu nuvažiavęs į Vilnių, ji labai gerai interpretuoja modernią anglišką virtuvę ir pasakoja lietuviškam skaitytojui įtaigiai ir patraukliai bei jaukiai). Kiekviena spalva ir paveiksliukas didina knygos kainą.
O aš labai norėjau, kad būtų prieinama daugeliui skaitytojų, ir ne tik Vilniuje. Jiems yra didelis skirtumas, ar knyga kainuoja 50 Lt, ar 22 Lt. Gal ir keista girdėti tokį rūpestį plonesnės piniginės skaitytoju iš manęs, arogantiško liberalizmo propaguotojo. Bet, matyt, mano mažos juodos dūšelės gilumoje irgi yra kažkas gero.
O gal tik šiaip noriu, kad knygai būtų labai daug skaitytojų.
- Kuomi ši knyga, kaip daiktas, skiriasi nuo to, kas joje parašyta?
- Čia mandrai užsukote. Knygos pats dar rankoje nelaikiau, bet girdėjau atsiliepimus, kad popierius jaukus, šiltos baltos spalvos. Todėl gal paėmus į rankas jausis labiau kaip lietuviškas, o ne angliškas daiktas.
Nes pats rašymas labai angliškas savo stiliumi. Redaktorė daug vargo, stengdamasi išlaikyti originalo kvapą ir ištiesinti mano susukiotus, keistus sakinius, kuriuose kaip drumzlinoje baloje atsispindi mano 15 metų, nugyventų anglakalbėje aplinkoje. Man yra sakę, kad aš rašau, kaip užsienietis, išmokęs lietuvių kalbą. Nežinau, ar džiaugtis tuo?
- Jei jau knyga susilaukia tokių aršių vertinimų, dirbtinai sukeltas didžiulis ažiotažas, tai gal buvo galima apskritai jos nerašyti?
- Nerašyti tikrai galima buvo, bet tai kad nebūtų be jos liūdniau. Dabar žmones paskaitys, gal bus gerai praleidę laiką.
O vertinimai ne tokie jau aršūs. Mano gerbiama "Pipedija", kilnieji lietuviški enciklopedistai, pasitiko knygą kaip mylimą kūdikį ir tapo jos virtualiais krikštatėviais - jie paleido į eterį daug įmantrių ir įdomių skandalų ir paskalų, už ką esu dėkingas begaliniai. Daug kas ėmė pirkti knygą ir rašyti recenzijas internete net neprašyti ir neraginti.
Ar dirbtinis ažiotažas? Aš pats dirbtinis, noriai gyvenantis išgalvotoje erdvėje - ta prasme, kad esu vienas nedaugelio žmonių, kuris džiaugiasi interneto komentarais apie save. Todėl tos sintetinės istorijos, sugalvojimai apie mane, legendos, kaip apie kokį trolį ar girių gyventoją, ar slibiną, yra nuostabiuos. Aš jomis džiaugiuosi. Jei jos padeda sukurti iš manęs tokį holografinį vaizdinį, džiaugiuosi dar daugiau.
Buvau nustebęs, pamatęs, kokia galinga tiesioginė rinkodara - iš lūpų į lūpas ir iš tviterio į feisbuką. Anksčiau maniau, kad čia studentų prasimanymai.
Dabar žinau, kad ne.
- Ačiū už pokalbį!
