„Facebook“ tinkle vaikinas pasidalino sukrečiančiu laišku ir pasidalino galimu sprendimo būdu. E. Krocas nori išleisti knygą „Mylėti (ne)draudžiama“, kuri padėtų suprasti, kad būti kitokiu – nėra blogai.
E. Kroco laiškas:
Pasaulyje kas keturiasdešimt sekundžių nusižudo žmogus. Didžioji dauguma iš jų – paaugliai.
Lietuvoje sveikatos ir psichikos centro statistikos rodo, kad didžioji dalis, savižudybę, jauni žmonės pasirinko kaip paskutinę išeitį pabėgti nuo patyčių mokyklų įstaigose. Paskutinieji įvykiai Lietuvoje byloja, kad jaunas žmogus ryžtasi išeiti ir dėl savo netradicinės orientacijos.
Socialinėse erdvėse aiškiai regimi mūsų visuomenės komentarai.
„Homoseksualumas – liga!“
„Tai iškrypimas!“
„Gėjai ir lesbietės, tai parazitai, kuriuos reikia trypti!“
„Tai valstybės gėda!“
„To dar niekados prieš tai nebuvo!“
„Tai dvidešimt pirmojo amžiaus problema, kurią reikia spręsti!“ - rašo Lietuvos Respublikos, nepriklausomos valstybės piliečiai, socialinėse erdvėse išreikšdami savo nuomonę.
Ir mes visi aiškiai matome to pasekmes.
Žmonės pastūmėti bandos šauksmui, ryžtasi perlipti tiltų, nusidriekusių ties automagistralėmis, bortus. Prirydami saujas migdomųjų, slopinančiųjų vaistų jie palieka atsisveikinimo laiškus, juose išsakydami savo nusivylimą, visuomenės numarintą troškulį gyventi. Tie jauni, pilni idėjų, tikslų, svajonių, ambicijų žmonės, tiek daug galėję šiam pasauliui duoti, galiausiai pastūmėti visuomenės požiūrio persibrėžia sau venas.
Ar iš tiesų taip sunku pasistengti suprasti kitą žmogų, užuot puolus jį teisti?
Kodėl, kodėl apie tai vis dar tylima?
Kodėl jaunam žmogui, ieškančiam paskutinio vilties plauko, prieš akis užtrenkiamos visų institucijų durys?
Ar iš tiesų, jauno žmogaus gyvybė mūsų visuomenės akyse verta tiek nedaug?
Aš nebenoriu tylėti. Aiškiai matau tylėjimo pasekmes. Jauni žmonės gyvendami tarp mūsų nužmogėjimo, susvetimėjimo, nemato prasmės jame pasilikti. Engiami mokyklų koridoriuose, patirdami fizinį ir psichologinį smurtą, ieškodami atsakymų, išeities, būdų pasikeisti ir vėl tapti „normaliu“, jie pasijunta esantys netinkami čia tarp mūsų užsibūti.
Noriu kalbėti, todėl, kad ir į mane kadaise mėtė plytgalius keliaujant namo iš mokyklos. Ir aš niekada nesupratau, kodėl už tai, kad esu sveikas, gebantis mylėti, šypsotis, džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, valgyti taip, kaip valgo visi ir net miegoti tokiu pačiu miegu, turiu būti apmėtomas akmenimis. Aš buvau priverstas jaustis nenormaliu. Aš buvau priverstas baisėtis kiekvienu savo judesiu. Aš buvau priverstas jaustis iškrypėliu.
Paskutinėmis savaitėmis socialinėse erdvėse besidedančių diskusijų pastūmėtas aš sėdausi prie savo rašomojo stalo ir pasiryžau prabilti apie tai, kaip aš įsivaizduoju meilę. Kad meilė man, tai ne tik fizinis kontaktas su kitu žmogumi. Kad meilė tai gyvybiškai reikalingas dvasinis oras, vanduo, varomoji medžiaga. Kad mylėti nesirenkama, nes meilė neturi lyties. Kad mylėti galima save, gyvenimą ir aplink visus tave supančius, net jei jie ne visada myli tave.
Šis video įrašas tai reprezentacinis video įrašas apie tai, kas dėjosi Rumšiškėse – lietuvių liaudies ir buities muziejuje. Viešai papasakojęs apie savo idėją parašyti knygą apie dviejų merginų netradicinę meilę ir ją nupaveiksluoti, aš prašiausi pagalbos ir man padėti sutiko daugiau, nei penkiasdešimtis merginų iš visos Lietuvos.
„Mylėti (ne)draudžiama“ – tai fotografinis ir rašytinis grožinio žanro kūrinys apie dviejų merginų meilę prieškario metu. Apie tėvus išsižadančius savo dukros dėl jos kitoniškumo. Apie visuomenės požiūrį į kitokios orientacijos žmogų. Apie ligą, kurios gydymui buvo ir dar vis yra naudojamas elektros šokas. Apie tai, už ką kadaise buvo žudoma. Visuomenė kalba, kad tai tik mūsų dvidešimt pirmojo amžiaus problema, tačiau aš noriu atskleisti, kad homoseksualumas gamtoje visados buvo, tačiau žmonės apie tai tylėjo. Jie bijojo kitų reakcijos, bijojo, kad su jais bus susidorota. Apmaudu, kad tylima ir mūsų laikais. Kad tai, vis dar prilyginama ligai.
Drįstu įvardinti, kad tai iliustruota novelė apie prasmingą gyvenimą pasirenkant žengti visokeriopos meilės link, atsisakant nuo gimimo prisegto stereotipinio kodekso. Vienas žmogus sakė, kad šis kūrinys, tai meilės litanija. Kad meilė gali būti visokia. Kad mylėdamas kažką, kartais melsi ir kartais keiksi dievą. Kad mylėdamas kažką tu gali viską, net pasipriešinti pats sau. Padaryti daugiau, nei manei galintis padaryti. Jausti daugiau, nei manei galintis jausti.
Ačiū visoms merginoms, kurios prisidėjo prie manęs kartu budinti širdis. Priversti kažką suklusti ir paklausti savęs... Ar tikrai už mylėjimą kitaip žmonės turi būti nubausti?
Taip pat ieškome visų norinčių ir galinčių prisidėti pinigine suma ir visais kitais būdais prie knygos „Mylėti (ne)draudžiama“ išleidimo. Trokštu, kad Lietuvoje ateityje būtų gera gyventi visiems. Trokštu, kad Lietuvoje gyventi būtų gera visiems jau rytoj. Nebenoriu, kad išvykus į užsienį turėčiau klausytis svetimų pasišlykštėjimų apie savo šalį. Nebenoriu, kad Lietuva būtų laikoma trečiojo pasaulio šalimi.
Užkurkime vieni kitus gyvenimu.
Edvinas Krocas
