Užrašyta policija, bet išart aišku, kad jokia tai ne policija, o vagis. Jį iš karto išduoda akys. Įsibrovėlio akys laksto į šonus: atėjūnas net nežiūri į senutę, o skenuoja, kur galėtų būti pinigai:
„Ką, atiduoti tuos pinigus?" – klausia senolė.
„Ne ne, ponia, aš tik nufotografuosiu ir viskas, tik nufotografuosiu", – meluoja vagis.
„Na, Jėzus, iš proto, matyt, išėjot", – sako ji.
„Nedėkit, šalia telefoną padėkit. Aš tiktais nufotografuosiu ir viskas…Ponia, mes sulaikėm paštininką, kuris padirbtus pinigus platino, išnešiodavo pensijas su padirbtais pinigais", – meluoja jis toliau.
„Nu ką aš žinau, ką aš žinau. Tai ko dabar reikia?" – klausia moteris.
„Tai dabar padėkit pinigus ant stalo, aš juos nufotografuosiu", – sako vagis.
„Ir pasiimsit jūs?" – perklausia ji.
„Ne, nufotografuosiu tiktais. Padėkit ant stalo, aš nufotografuosiu. Dabar žiūrėkit, yra viena, dvi, trys, keturios, penkios, šešios kupiūros. Tai dabar pasakykit prie telefono, kad yra šešios kupiūros, nes ten yra įrašomas pokalbis. Pasakykit per telefoną", – toliau mausto vagis.
„Jėzus, Jėzus, išprotėsit“, – sako auka tapusi senolė.
Užuot fotografavęs, sukčius čiumpa pinigus, kai senutė nueina pakalbėti telefonu su atvykėlio bendrininku. Veiksmas vyksta greičiausiai per karantiną: ant įsibrovėlio veido medicininė kaukė.
„Jūs pažįstat tuos kaimynus šalia? Aš pakviesiu juos, kad jie būtų kaip liudininkai, gerai? Tuoj jums paaiškins. Aš einu kaimynus jūsų pakviesiu.“
Štai ir viskas, atėjūnas su pinigais išeina, jis neketina grįžti.
„Tai jūs pavogsit visus pinigus mano. Nėra jau pinigų ant stalo, jau pasiėmė ir išėjo. Na, va taip greitai, va taip greitai vagys“, – tepasakė senolė.
