Ar virtuali erdvė – saugi vieta mūsų vaikams žaisti ir bendrauti? Tuo rimtai susirūpinta tik po itin skaudžių įvykių.
Pavojai namuose
Psichologas Evaldas Karmaza, bendradarbiaujantis su visuomenine organizacija „Gelbėkit vaikus“, tvirtina, kad Lietuvos vaikai – vieni labiausiai „kompiuterizuotų“ pasaulyje. Ką jau kalbėti apie mobilųjį telefoną: be šios ryšio priemonės mūsų vaikučiai savęs neįsivaizduoja, o nuo interneto atsitraukia tik pavalgyti. Tuo vienbalsiai skundžiasi visi gimdytojai: tik ta paguoda, kad atžala nesišlaisto gatvėms. Tačiau E.Karmaza išsklaido iliuzijas: „Toji gatvė per internetą atėjo į jūsų namus. Aukselis namuose žaidžia kompiuteriu, tėveliams darbe – ramu. O be reikalo: kaip ir gatvėje, internete tyko pavojai“. Nuo gatvės vaikų neatitversi, todėl siekiame žinoti, ką ir su kuo mūsų vaikai ten veikia, kur eina, iš kur ir kada grįžta... Nuolat įspėjame juos saugiai kirsti sankryžas, apeiti tamsias tarpuvartes, neimti iš dėdžių saldainių. Su „virtualia gatve“, deja, yra kitaip: jos nepažįstame, o mūsų vaikai čia nardo it žuvys.
Psichologas E.Karmaza įspėja, kad pavojų čia pakanka, o šiuos tėvams žinoti būtina. „Bene rimčiausias – pornografijos svetainės. Apklausę paauglius norvegai išsiaiškino: devyni berniukai iš dešimties ir aštuonios mergaitės iš dešimties nuolat lanko pornografijos svetaines. Dedu galvą, ten ganosi ir gerai kompiuterizuoti mūsų paaugliai. Apskritai didžiausia piniginių atsiskaitymų dalis internete tenka pornografijos svetainių lankymui apmokėti. Tėčiai stebisi, radę patuštintą savo elektroninę sąskaitą: vaikai apsukrūs ir išradingi“.
Seksualinės priekabės
Kitas jo minimas pavojus – gąsdinančios seksualinės priekabės, labai plačiai ir sparčiai plintančios virtualia erdve. „Tėvai mato, kad jų vaikai internetu intensyviai bendrauja – tačiau ar žino, apie ką? Apklausę penktų, šeštų, septintų klasių moksleives apstulbome ir mes, psichologai: pusė jų prisipažino gavusios provokacinių pasiūlymų pakalbėti skaipu apie seksą, prašymų atsiųsti „gerą“, t.y. atvirai erotinę savo nuotrauką. Internetinė prekyba veikia „tu – man, aš – tau“ principu: atsiųsi „gerą“ nuotraukėlę – papildysiu tavo telefono kortelę. Slidžių pokalbių su anonimu mergaitės, kaip paaiškėjo, nenutraukia, nepasisako tėvams, atvirkščiai – dar paerzina, paprovokuoja. Namuose prie kompiuterio vaikas jaučiasi saugus, pamiršta, kad po „niku“ slepiasi realus žmogus, o juk seksualinis išnaudojimas faktiškai jau prasidėjęs, iki nusikaltimo tetrūksta realaus susitikimo“, – apibendrina E.Karmaza. Apie tai įspėja ir plačiai nuskambėjusi karininko pedofilijos byla: vyras aukų ieškodavo internetu, apsimetęs mergaite, gundydavo mažametes pinigais mainais už atsiųstas nuotraukas. „Deja, vaikai užkimba: fotografuoja patys save nuogus, siunčia nuotraukas ir nesupranta, kad yra lytiškai išnaudojami“, – apgailestauja psichologas.
Mergaitės mėgdžioja seksbombas
Bet ar mažas žmogus gali apsisaugoti, jei nenujaučia pavojaus? Jeigu jo sąmonė – nebrandi, paveiki, neskiria tikra nuo netikra?
„Suaugusiųjų pasaulis dabar pasiekia vaikus anksčiau nei lig šiol – per internetą, – reziumuoja psichologas. – Turime Vaiko apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, tačiau visi jo punktai internete mikliai apeinami. Lengvai prieinamų filmukų su žmogžudysčių, rafinuoto smurto, taip pat ir seksualinio, scenomis čia – nors vežimu vežk“.
Lietuvos vaikai, palyginti su danais ar šveicarais, yra mažiau seksualiai aktyvūs – tai rodo tyrimai. Tačiau, anot pašnekovo, nerimą kelia smarkiai išplitęs agresyvus seksualinis elgesys. „Viena jo apraiškų – vaikų prisistatymų „Facebook“ stilius. Pradinukės čia atrodo kaip seksbombos, fotografuojasi su bikiniais gundančiomis pozomis. Ar nuostabu, kad sulaukia seksualinių priekabių? Populiari daina „Supermergaitės“ aiškiai pasako, koks yra grožio etalonas: trumpi sijonukai ir baltos kelnaitės. Pradinukė neturi seksualinių ketinimų, tačiau stropiai kopijuoja supermergaitės įvaizdį. Kita vertus, vaikų pokalbiuose „papų“, „užpakalių“ bei kitų kūno vietų temos ima vyrauti labai anksti. Tai pasiruošimas vadinamajam tarpiniam seksualiniam aktyvumui – oraliniam seksui, petingui. Vaikų nuomone, tai nieko tokio, tik „lindimas“ – o juk tai jau seksualinis nusikaltimas“.
Klausiu E.Karmazos – ar tai reiškia, kad šių daugėja? „Sunku pasakyti, ar padaugėjo seksualinių nusikaltimų. Gal vaikai tiesiog tapo laisvesni, atviriau kalba apie seksą – juk neseniai tai buvo tabu net suaugusiems. Oficiali statistika mini porą šimtų atvejų per metus, tačiau jei paklaustume pačių vaikų, sužinotume, kad nukentėjęs yra kas dešimtas“.
Seksualinis šantažas
Elektroninis bumas atnešė naujų žiaurumo formų – prieš 20 metų tokių nė neįsivaizdavome. Tai mobiliuoju telefonu nufilmuotos smurto, tai pat ir seksualinio, atakos. Naujas „formatas“ tai pačiai smurto temai. „Agresyvių seksualinių paauglių atakų, taip pat ir grupinių, prieš bendraamžius ir mažesnius vaikus gausėja, – pastebi psichologas. – Tokie vaizdo klipai „kepami“ ir tualetuose, dušuose. Bet tai dar ne blogiausia: vaikas labiausiai bijo, kad filmukas bus paviešintas internete ir visi pamatys jo gėdą. Tai jau seksualinis šantažas, šviežia smurto forma. Šantažuotojas gali grasinti paauglei: „Jei atsisakai permiegoti, visi pamatys „geras“ tavo nuotraukas internete!“ Panašiai nepilnametes aukas gąsdino ir minėtas karininkas. Jei šalia nėra suaugusiojo, kuriam išgąsdintas vaikas galėtų išsakyti savo bėdą, jis pasiduoda šantažui“.
Tai ir skaudžiausia: tokio suaugusiojo šalia dažnai nėra. „Vaikai labai retai pasakoja tėvams apie tokius nutikimus, – patvirtina pašnekovas. – Klausiame vaikų: „Ką iš to, ką sužinojome mes, žino jūsų tėveliai?“ Pasirodo, labai nedaug“.
Kiek laiko reikia vaikui
Vaikas labiausiai bijo, kad sužinos tėvai?! Labai jau senamadiška baimė kompiuterių gadynėje! Deja, šis jausmas rodo, kad tėvų ir vaikų ryšys susilpnėjo, teigia E.Karmaza, ir klausia – kiek laiko, mano nuomone, tėvai vidutiniškai skiria bendravimui su vaikais?
Nė nespėliokite. Apsigaunate, nes apsipirkimas, valgio virimas, drabužių skalbimas, namų kuopimas, dalyvavimas tėvų susirinkimuose – o juk visa tai dėl vaikų! – į bendravimo laiką neįtraukiami. Tyrimų duomenys negailestingai parodo tikslų vidurkį: 7 minutės.
7 minučių pakaktų nebent moralui atskaityti ir nubausti. Pavyzdžiui, uždrausti vaikui artintis prie kompiuterio... „Tai kvailiausia ir žiauriausia bausmė. Vaikai nutyli savo bėdas, nes bijo, kad tėvai uždraus naudotis kompiuteriu, – įspėja psichologas E.Karmaza. – Be to, jie jau nubausti bendravimo su gimdytojais trūkumu. Šie iš kailio neriasi, kad aprūpintų savo atžalas, kuria jiems materialinę gerovę, o emocinę – pamiršta“.
O kaip kitaip, jei patys dažnai nebežinome, koks tos emocinės gerovės skonis? Ar pavojingi vaikų nuotykiai virtualioje gatvėje privers mus atsikvošėti ir pakeisti realaus gyvenimo prioritetus?
Psichologo eksperimentas
Psichologas Evaldas Karmaza pamėgino praktiškai išsiaiškinti, ar virtualioje erdvėje vaikai moka saugotis: „Sukūriau „Facebook“ gąsdinantį personažą, pasinaudodamas Kvazimodo iš „Paryžiaus katedros“ nuotrauka, tačiau pasireikšti nesuspėjau: mane tuoj pat užgriuvo daugybė norinčių prisijungti, tapti mano draugais, o labiausiai spirgėjo pradinukai!“
„Gelbėkit vaikus“ programos
Rasos Dičpetrienės vadovaujama organizacija „Gelbėkit vaikus“ nuo 2002 metų vykdo „Mergaičių programą“: mat smurtą, anot tyrimų, mergaitės patiria 50 procentų dažniau ne berniukai. „Programa skirta mergaitėms iš socialinės rizikos šeimų kaip labiausiai pažeidžiamoms, – pristato R.Dičpetrienė. – Joms anksti parūpsta meilės reikalai, tačiau jos nesugeba atskirti, kur yra nuoširdus dėmesys, tikri jausmai, o kur – manipuliacija, seksualinis išnaudojimas“. Su VO „Gelbėkit vaikus“ bendradarbiaujantys psichologai nuosekliai moko mergaites, kaip save apsaugoti, saugiai naudotis internetu, gvildena rūpimus klausimus individualiai ir grupėse. Užsiėmimai reguliariai vyksta vaikų dienos centruose, kurie gyvuoja po „Gelbėkit vaikus“ sparnu (tokių centrų Lietuvoje jau 30). Psichologai apmoko ir jų darbuotojus, kad pagalba vaikams būtų nuolatinė. Įsitikinus „Mergaičių programos“ reikalingumu, dabar ši diegiama ir vaikų globos namuose, kur seksualinio išnaudojimo bei smurto problema ne mažiau opi.
Kitas skaudulys – patyčios, išplitusios Lietuvos mokyklose. Plinta ir virtuali jų forma, kai nufilmuoti smurto vaizdai skelbiami internete. „Gelbėkit vaikus“ inicijuoto projekto „Draugystė be sienų“ esmė: suburti aktyvius moksleivius, kuriems šis reikalas rūpi. „Patirtą smurtą vaikai nuo suaugusių gali nuslėpti, o geranoriškam draugui atsiverti išdrįsta“, – pastebi R.Dičpetrienė. Lietuvos mokyklose suburta jau 113 tokių komandų: apmokyti psichologų, moksleiviai tvarkosi patys. Tiesą sakant, nieko nauja, tik išradingai pritaikyta sena: gausių šeimų vaikai patys prižiūrėdavo ir auklėdavo vienas kitą, vyresni gindavo jaunesnius.
Rūta KLIŠYTĖ
