„Viso to prasmė – dezinformacija. Kibernetinių nusikaltimų baubas apimantis visus lygmenis, nuo paprasčiausio iki sudėtingo, persiduoda iš valstybės į valstybę“ - pasakoja karo strategijos ekspertas Gerardas Chaliandas. Sirijos elektroninė armija specializuojasi tokiuose „išdykavimuose“. Turi ji ir mėgstamus taikinius: vakarų valstybės, taip pat Persijos įlankos šalys. Pavyzdžiui, 2012 m. balandį „Al-arabia“ televizijos kanalas savo socialinių tinklų paskyrose pradėjo transliuoti keistas naujienas: „Kataro premjero duktė sulaikyta Londone“, „Kariuomenės vadas ruošiasi valstybės perversmui“. Atsakomybę už įsilaužimą priėmė Sirijos elektroninė armija.
Nuolatinius B. al Assado kaltinimus dėl užsienio valstybių kišimosi, internete platina grupė programišių. „Nėra skirtumo koks kovos veiksmų intensyvumas, konfliktai visuomet patenka į internetą“, - pažymi Patrickas Paillouxas, Nacionalinio informacinių sistemų saugumo agentūros direktorius.
Sirijos elektroninė armija nesinaudoja išskirtiniais, inovatyviais metodais. Daugelis iš šios organizacijos programišių jau buvo „patikrinti“ Arabų pavasario 2011-ais metais metu. Jie blokuoja priėjimą prie puslapio, didžiuliu užklausų kiekiu (DDoS ataka) perkrauna serverius, įsilaužią į paskyras ir puslapius dėl jų turinio pakeitimo, taip pat paviešina konfidencialius duomenis. Šioje srityje Sirijos elektroninei armijai pavyko pasiekti neblogų rezultatų: qatar-leaks.com puslapyje (anglų, arabų ir turkų kalbomis) paviešinti šimtai dokumentų, tariamai priklausiusių Kataro diplomatų susirašinėjimams.
Sirijos programišiai pažymi, kad nėra statutiniai B. al Assado kariai, o tiesiog stengiasi kovoti už teisybę. Skamba nelabai įtikinamai. Ahmadas Heidaras, jaunas IT specialistas iš Alepo papasakojo kaip jį 2011 metais verbavo Sirijos kariuomenė. Vienas jo draugas papasakojo apie Sirijos elektroninę armiją ir atsivedė jį į iš išorės įprastai atrodančią kompiuterių parduotuvę. A. Heidaras taip nupasakojo parduotuvęs aplinką: parduotuvės gale buvo kopėčios į rūsį, kuriame atsivėrė visiškai kitas pasaulis. Ištisos lentynos maršrutizatorių ir kitos internetinės technikos, kurios jis niekada nematė Sirijoje. Jis įsitikinęs, kad šie įrengimai naudojami „sukilėlių IP adresų sekimui, kad policija ir kariuomenė galėtų juos užklupti“.
Sirijos elekroninės armijos nariai ne tik pasiūlė jam „įdomų atlygį“, tačiau ir papasakojo, kad jo dalyvavimas kibernetinėse atakose bus užskaitoma, kaip karo tarnyba. Jeigu tikėti šiais liudijimais, tai programišiai turi rimtų ryšių režimo kariuomenėje... A. Heidaras atsisakė stoti į režimą palaikančių programišių gretas ir perėjo į prieš režimą kovojančių sukilėlių „Damasko sakalų“ grupuotę. Jiems taip pat pavyko pasiekti žinomesnių rezultatų: įsilaužimas į valstybinę televiziją, internetinį B. Al Assado režimą palaikančio Damasko muftijaus puslapį ir kt.
Pasipriešinimas pasiekė naują lygmenį, kada režimas ar jo sąjungininkai nusprendė įsilaužti į palydovinį ryšį. Prancūzų įmonė Eutelsat dėl to netgi kreipėsi į šalies parlamentą. Užsienių reikalų ministerija paaiškino, kad palydovų darbas „reguliariai trikdomas nuo 2009 metų“ ir trikdžių šaltiniu įvardijo Bahreiną, Iraną ir Siriją. „Pastaruoju metu be nuolatos aptinkamų trikdžių pastebėti ir bandymai įsilaužti į Eutelsat palydovą“, - teigiama Prancūzijos URM pranešime.
Kaip ir kibernetiniai karai, tokie veiksmai leidžia teigti apie „informacinio karo“ egzistavimą. Prancūzijos Tarptautinių ir strateginių tyrimo instituto atstovas Francois-Bernard Huyghe pažymi keturis esminius tokio karo aspektus: slaptos informacijos apsauga, priešininko slaptos informacijos perėmimas, sistemų blokavimas ir viešosios nuomonės įtaka. „Kibernetinės atakos gali leisti surinkti informaciją, sugriauti sistemų darbą, kaip tai padarė Stuxnet, arba įtakoti viešąją nuomonę“, - teigia mokslininkas. Būtent šis, paskutinis momentas, ypač akcentuojamas karo Sirijoje metu.
Konflikto vieta, tai yra kibernetiniai karai, nė kiek nekeičia jo per amžius nesikeičiančių pagrindų, tiesiog nušviečia juos kitoje aplinkoje. „Informacinio karo principai yra žinomi jau nuo urvinių žmonių laikų. Kariai slapta sekdavo savo priešus, maišė pėdsakus, dainavo dainas, kad pakelti nuotaiką prieš mūšį“, - teigia F. Huyghe. Internete vedamas „dėmesio karas“. Šio karo tikslas – priversti kaip įmanoma daugiau žmonių patikėti melu.
