Teisininkai ir vyriausybės kovoja dėl žodžio laisvės internete, rašo "The Economist".
Prieš tai, kai informacija buvo nutekinta į internetą, Kaimanų salų Julius Baer banko veikla buvo griežtai konfidenciali (neaišku kiek ši veikla buvo sankcionuota mokesčius tvarkančių įstaigų Šveicarijoje, kurioje ir yra įsikūręs šis bankas). Net po to, kai nepatenkintas darbuotojas paskelbė keistų detalių Wikileaks – tinklapyje, kuris specializuojasi informacijos, suteiktos skundėjų, paviešinimu – jos būtų likusios nepastebėtos. Tačiau banko pastangos uždaryti Wikileaks pritraukė tokį patikrinimą, kokio būtent išvengti jis ir norėjo.
Bankas dabar teigia svarstąs savo poziciją. Bet teisinės kovos Kalifornijoje pabrėžė teisinį netikrumą kibererdvėje ir interneto evoliuciją, kuri privedė prie to, jog spraga tarp norinčiųjų dalintis informacija (net ir neteisėtai) ir teisininkų bei vyriausybių, kurie norėtų ją kontroliuoti, tik didėja.
Wikileaks, atrodo, buvo įkurtas australo, gyvenančio Kenijoje. Wikileaks didžiuojasi išskirtine patariamąja taryba, į kurią įeina šifruotojai ir prodemokratiški aktyvistai iš tokių vietų kaip Kinija. Tinklapis siūlo „karinio tvirtumo“ kodavimą tiems, kurie nori anonimiškai paskelbti bylas. Medžiagą apžvelgia žurnalistai ir teisininkai, tada paskelbia ją tinklapyje viešai diskusijai. Paskutinės sensacingiausios žinios buvo šios: operacijų vadovėlis sargybai JAV interanvimo stovykloje Gvantaname, dokumentas, susijęs su brangiai kainavusiu Britanijos vyriausybės Northern Rock, į bėdas pakliuvusio banko, gelbėjimu ir medžiaga apie pareigūnų korupciją Kenijoje.
Suprasti, kur paduoti tinklapį į teismą, yra keblu. Wikileaks oficialiai teisiškai neegzistuoja. Ji turi serverius Švedijoje ir Belgijoje – valstybėse, kurios, pasak tinklapio, suteikia tvirtą teisinę apsaugą. Pirminiu JAV teismo sprendimu wikileaks.org buvo pašalintas iš interneto domenų registro, todėl buvo sunkiau jį surasti. Bet vasario 29 dieną teisėjas pakeitė sprendimą ir taip pradžiugino pulką laisvo žodžio gynėjų.
Tinklapiai, kuriuos gali redaguoti bet kas ir bet kur, yra dalis to, kas dažnai vadinama Web 2.0. Jie yra galingas įrankis politiniams ir socialiniams protestams. Kolumbijoje protestuotojai prieš Kolumbijos revoliucines ginkluotąsias pajėgas (FARC) per Facebook suorganizavo 4 milijonų žmonių demonstraciją. Google Maps leido keliems sumaniems Kenijos blogeriams parodyti porinkiminės prievartos išplitimą, pranešus apie tai žinutėmis mobiliaisiais telefonais. Rusijos blogeriai susivienijo LiveJournal puslapyje, kad atskleistų korupciją farmacijos bendrovėje.
Tačiau gali būti, kad kiberaktyvizmo aukso amžius eina į pabaigą. Kinija neleidžia prieiti prie informacijos bent kažkiek susijusios su Tibetu ar prodemokratinėmis nuostatomis. Turkija užblokavo priėjimą prie Wordpress, populiaros blogerių platformos, nes joje buvo medžiagos, kritiškos Kemal Ataturk, garbinamo sekuliaros respublikos įkūrėjo, atžvilgiu. Musulmoniškos valstybės nerimauja dėl to, kad internetas su nuogybėmis ir visuotiniu susiliejimu pakenkia konservatyviems socialiniams papročiams. Tokios svetainės kaip YouTube ar net Craigslist, kurios siūlo virtualių pasimatymų paslaugas tarp milijardų nežalingų nemokamų klasifikuotų reklamų, yra uždraudžiami iš dalies arba visiškai.
Išfiltruoti specifinį turinį iš šitų tinklapių yra subtiliausias ir brangiausias būdas palaikyti kontrolę. Paprastesnis, bet kartu ir kontraversiškesnis, metodas yra blokuoti visą domeną. Nemokšiškai atlikta oficiali intervencija gali lengvai duoti priešingą rezultatą. Šiais metais Pakistano valdžia (kuri teigia, kad tai atliko netyčia) trumpam padarė YouTube, populiarų dalinimosi video bylomis tinklapį, neprieinamą net vartotojams užsienyje. Didelis tinklapio gerbėjas yra ne kas kitas kaip pats valstybės prezidentas Pervez Musharraf. Pasak Techcrunch, technologijų blogo, jis labai dažnai naudodavosi teikiamomis galimybėmis Davose, plutokratiškame susibūrime Šveicarijoje, kur valstybės vadovai galėjo atsakyti į klausimus, užduotus YouTube vartotojų.
Ethan Zuckerman, Harvardo interneto guru, teigia, kad autoritariniams režimams yra sunkiau užblokuoti tokius visuotinius tinklapius kaip YouTube nei specifinę grupę (pavyzdžiui, Žmogaus teisių stebėjimo organizaciją). Pastaroji domina tik disidentus, o pirmoji yra naudinga daugeliui interneto vartotojų, kurie domisi ne politiniais reikalais.
Michael Anti, Kinijos žodžio laisvės gynėjas, baiminasi, kad valstybės ir komerciniai interesai slapta bendradarbiauja kurdami Web 2.0 produktus, kurie yra patrauklūs ir apolitiški. Kinijos Tudou ir Baidu patogumas daro juos rimtais YouTube ir Google konkurentais. Tad užsienio tinklapių uždraudimas tampa ne toks skausmingas.
Kovodami prieš tai Kinijos aktyvistai grįžta prie senesnių, decentralizuotų interneto paslaugų – elektroninio pašto ir pokalbių svetainių. Tai gali būti saugiau, bet pasieks mažai už disidentų elito ribų esančių žmonių. Galbūt internautai yra per daug užsiėmę mėgaudamiesi naujomis kultūrinėmis ir socialinėmis laisvėmis, kurias suteikia internetas, kad jiems dar rūpėtų politika.
